Mama septynioms dienoms



AURELIJA ANANJEVAITĖ
Mano portretai piešti 2009 m. stovyklose
Į pirmąją vasaros vaikų stovyklą atvykau, kai buvau dvidešimties. Kaip dabar pamenu, šiam įvykiui ruošiausi labai atsakingai. Buvau pasirūpinusi „pleistriukais“, lietpalčiais, galvos apdangalais ir kremais nuo saulės ne tik sau, bet ir savo kolegai bei visam būsimam būriui vaikų. Ir aišku, turėjau ne vieną perrašytą žaidimą savo užrašų knygelėje, kurią visur ir nešiodavausi. Buvau be galo laiminga būdama šioje stovykloje. Pamenu, iš tos laimės kas rytą dainuodavau drauge su iš stovyklinių kolonėlių sklindančiais balsais. O dar didesnė laimė aplankydavo, kai šėldavau su mažaisiais padūkėliais iš savo būrio.
Taip pradėjau ar užbaigiau šešias vasaras. Šios vasaros sezonas man ir buvo atidarytas su vaikų stovykla. Tik šį kartą be tos laimės, kažkaip stipriai pajutau ir atsakomybės jausmą. Nesakau, kad jo nebuvo anksčiau. Buvo. Bet šį kartą jis buvo stipresnis. Gal dėl to, kad teko rūpintis didesniu kiekiu vaikų? Gal kad nauja stovykla? O gal dėl to, kad šį kartą savo būrio vaikus sunkiai galėjau pavadinti „mažaisiais padūkeliais“, labiau jau „vabalėliais“?
Supraskit, drauge su kolega, teko rūpintis pačiais mažiausiais (t.y. pirmokais – trečiokais). Ir tikriausiai pirmą kartą labiau jaučiausi ne mokytoja, ne vadove, ne Aurelija, ne psichologe, o mama. Ir ja būti buvo malonu, gera, įdomu, smagu, baisu, nejauku, svarbu. Juk teko įveikti ne vieną iššūkį:
 
1. Išmokti dirbti su nepažįstamu žmogumi.
Dirbti su kitu žmogumi niekada nebuvo lengva. O kai jis nepažįstama, dar sudėtingiau. Pirmos dienos tikrai buvo sudėtingos, nes abu su kolega buvome pripratę dirbti skirtingai ir turėjome skirtingą patirtį. Ne visada pavykdavo tartis. Bet kai išmokome kalbėtis vienas su kitu ir vienas kitą išgirsti, keitėsi ir atmosfera visame būryje. Tuomet suorganizavome lobio paiešką, (kurios metu vaikai lakstė kaip pašėlę iš susidomėjimo) renginį (apie kurį vaikai pasakojo tėvams išvykdami) ir sudainavome „Musę“ taip, kad skambėjo visas aukštas.

2. Atsiminti visų trisdešimt vaikų vardus ir ne tik...
Iš tiesų, sunkiausia atsiminti ne vaikų vardus. O tai, kad kiekvienas vaikas atvažiavo su savo poreikiais, norais bei gebėjimais. Ir kiekvienas jų turi savo istoriją, kuria nori pasidalinti. Todėl svarbu sugalvoti, kaip drauge būti vaikams, kurie vienu metu trokšta piešti, sportuoti, dainuoti ar groti oro gitara. Pripažinsiu, galvą tikrai tekdavo pasukti. Bet jei būdavo sunku, išgelbėdavo jūra ir smėlio pilių statybos. Pasirodo pilių statymui vaikai negali atsispirti (kaip ir aš J).

3. Priprasti, kad kasdien turi vaikams padėti pasiruošti vis kitam renginiui.
Tikriausiai, sunkiausia, svarbiausia ir smagiausia stovyklų dalis – kasdien pasiruošti vis kitam renginiui. Besiruošiant renginiui dažnai vyrauja kūrybinis chaosas ir ore tvyro lengva įtampa. Tačiau būtent renginių metu tiek vaikai, kaip mes, vadovai, galime save išbandyti naujuose vaidmenyse. Ir jei tik leidžiame sau atsipalaiduoti, galime tapti ne tik peliuku Džeriu, bet ir pakvaišusiais šokėjais, kurie stengiasi atrodyti taip pat gerai, kaip ir Arnoldas Lukošius per LT United pasirodymą Eurovizijoje.
 

4. Išgyventi vandens karą ir kitus vaikų pokštus.
Čia dar reikia kažką sakyti? Kas nežino, kokius pokštus moka krėsti vaikai? Jei taip, tada jau rašykit man, papasakosiu. O dabar įspėjimas:  karštą vasaros dieną eidami kartas nuo karto gerai apsižvalgykite, nes nežinosite iš kurios pusės atskries balionas su maloniai šaltu vandeniu.
  
5. Atrasti būdų, kaip paguosti kiekvieną, susapnavusį košmarą.
Tikriausiai vakarais labiausiai ir tekdavo pasijusti mama. Juk kiekvieną reikėdavo nuraminti po dienos įspūdžių, kartais apkabinti, apkamšyti, iš kambario išvaryti musę ar vorą, pasekti pasaką ar šimtą tūkstantąjį kartą pasakyti „saldžių sapnų“. O kažkam pabudus iš miegų, nes susapnavo demonus, išklausyti šį sapną ir sugalvoti, kaip tuos demonus įveikti.


6. Sulaukti vaikų apkabinimų ir tėvų padėkų.
Pirmieji vaikų apkabinimai visada būna nejaukūs ir nesupranti už ką. Tačiau, kai jie vis dažniau sėlino prie manęs, kai vis dažniau prisėsdavo prie manęs ir vis dažniau įpuldavo į glėbį, tai tapdavo toks įpročiu. Ir kai ne vieni tėvai atvažiavę dėkodavo ir klausdavo, kaip sekėsi susitvarkyti, atsakydavau: „Visaip. Juk vaikai.“ O mintyse liūdėdavau, nes pagalvojau, kad septynios nemokamų apkabinimų dienos baigėsi.

Septynios dienos baigėsi, bet širdį glostantys ir palaimą atnešantys prisiminimai liko. Kaip ir liko supratimas, kiek mažai dar žinau tiek apie save, tiek apie kitus.

žymės: