Priimti save, kitų skirtumus ir dar kartą save





AURELIJA ANANJEVAITĖ
„Tik jei numesi 10 kilogramų, galėsi su manimi važiuoti į kelionę.“
„Daugiau valgyk, nes atrodai toks liesas.“
„Persirenk marškinėlius, nes jei taip atrodysi, niekur su tavimi neisiu.“
„Apsirenk megztinį, nes šalta į tave žiūrėti.“

Neretai įsivaizduojame, kad turime teisę į kitų kūnus
Tai girdėjau aš, mano draugai ir tikiu, kad ne vienas iš jūsų. Būdami ne vaikai, o suaugę, savarankiški, dirbantys asmenys.
Tikiu, kad išgirdus šiuos sakinius viduje imdavosi spjaudytis susierzinimo ugnikalnis, bet jį ne kartą užgesindavote giliu įkvėpimu ir keliais gurkšniais vandens. Juk šie žodžiai reiškia, kad kiti rūpinasi mumis. Tačiau vieną kartą aš neįstengiau užgesinti viduje besiveržiančio ugnikalnio ir leidau jam spjaudytis. Tada (bang!) aplankė suvokimas, kaip dažnai įsivaizduojame, kad turime teisę į kitų kūnus.

Priekaištai kitiems yra priekaištų sau atspindys
Būkime atviri ir pripažinkime, kad ne tik mums kas nors nurodė, kaip atrodyti, ką valgyti ir kiek miegoti. Mes ir leidome sau komentuoti (bent mintyse) kito žmogaus išvaizdą ir duoti patarimus (ir gal tik mintyse). Besekdama komentuojančias mintis (o kartais ir žodžius), supratau, kad dažnai pastebiu kitų trūkumus, kai pačiai sunku su savais būti. Kai viduje sau priekaištaujame, kad retai sportuojame, per riebiai valgome, per mažai skiriame laiko miegui ir vėl nestilingai rengiamės, imame ir kitiems priekaištauti.

Šaknys glūdi vaikystėje
Pradėjau ieškoti, iš kur kyla šis įsitikinimas – „aš geriau žinau, ko tau reikia“. Gerai pasikapsčiusi, supratau, kad šio įsitikinimo sėkla užgimsta vos tik pradėjus žengti pirmus žingsnius šiame pasaulyje. Juk vaikystėje dažnai tėvai geriau žino: kada mes alkani, kada mums karšta, o kada šalta, kada mes ištroškę, kada mums žolė bado ir pan. Tuomet pradeda augti suvokimas, kad apie kitus mes geriau žinome nei jie patys ir didėti miegantis ugnikalnis, slepiantis mūsų pačių pojūčius ir jausmus.


Keli žingsniai link savęs ir kitų priėmimo
Kai tai supratau, ši žinia mane stipriai supurtė. Sustingau iš nuostabos, kaip kartais pamirštame, kokie mes kiekvienas esame ypatingi. Stebėjausi, kaip mums sunku priimti tuos skirtumus. Dar labiau stingau iš suvokimo, kiek daug savo patirties stengiamės perkelti kitiems ir dar įtikinti, kad jie turi tą patį patirti. Bet jaučiau, kaip sustingimas praeina, kai supratau, kad mes kiekvienas galime mokytis priimti save, vertinti ne tik savo panašumus, bet ir skirtumus bei gebėti būti drauge.
Kad būtų kuo lengviau priimti savo ir kitų skirtumus, užsirašiau ir kelis žingsnius, nuo ko norėčiau pradėti:

  1. Klausytis ir išgirsti savo pojūčius. 
  2.  Suprasti, kad tik aš (ir tik aš!) pati esu atsakinga už savo kūną.
  3. Tuo pačiu kūnu turiu ir rūpintis.
  4. Sakyti komplimentus sau dažniau nei priekaištus.
  5. Prisiminti, kad tik kiti gali priimti sprendimus už savo kūną.

Tikiu, kad mokantis priimti savo pojūčius, savo kūną, lengviau priimti ir savo jausmus, savo išgyvenimus ir poelgius. Ir atvirkščiai, kuo labiau priimame savo pasirinkimus ir poelgius, tuo lengviau priimame ir savo pojūčius, išvaizdą. Tad nuo kokių žingsnių, priimant save, jūs pradėsit?

žymės: