Būti čia ir dabar: Apie sprigtus į kaktą, rašymą ir komplimentus

Muzika man buvo sunkiausiai suprantama kalba, retai kada įsimindavau dainų žodžius, o kad atkartočiau melodiją, dar neprisimenu tokio atvejo. Tačiau nuo pat paauglystės iki šiol kartas nuo karto galvoje nuskamba Andriaus Mamontovo dainos žodžiai: „Kaip žiūri, taip ir matai. Kaip tiki, taip ir yra.“ Rodos, kad šiuose žodžiuose daug prasmių ir dar vieną prasmę atskleidė ir praėjusios savaitės įvykiai, susitikimai bei įžvalgos.

Pirmadienį susitikau su seniai matyta drauge, kuri leidžia sau ne tik svajoti, bet ir siekti savų svajonių nedelsiant. Tad ji jau pakeliavo ir pagyveno ne viename žemyne. Ir tik susitikus prisipažino, kad gavo pasiūlymą pagyventi dar vienoje šalyje: „Net neplanavau ten gyventi. Bet jei jau pasiūlė, vadinasi tai ženklas, kad kažkas manęs ten laukia.“ Šie žodžiai stipriai suskambėjo mano viduje ir net nepajutau, kaip plačiau atsimerkiau.

O dar labiau pabusti ir suprasti, kaip ilgai miegojau atmerktomis, paskatino draugės klausimas: kaip atrodys tavo gyvenimas po penkerių metų? Va tau ir sprigtas į kaktą! Toks stiprus, kad net orą gaudyti pradėjau. Užgniaužė tiek nosį, tiek gerklę. Tikriausiai taip jaučiasi ir klientai, kai užduodu netikėtą klausimą.

Pripažinsiu, iki šiol gerai nežinau, kaip gyvensiu po penkerių metų ir iki šiol svarstau, kiek svarbus atsakymas į jį. Taip besvarstydama antradienį sulaukiu klausimo: kodėl nustojai rašyti blog‘ą? Ir vėl tas sprigtelėjimas į kaktą. Ir vėl sustingimas. Ir vėl gilus įkvėpimas ir iškvėpimas. Du kartai per dvi dienas. Tikrai yra ką pagalvoti.

Bet čia dar ne viskas. Trečiadienį sulaukiu žinutės, kurioje spindi žodžiai: „Tik tu rašyk. Taip žavi tai, ką rašai.“ Ką jūs galvojat? Sprigtelėjimo į kaktą nebejaučiau, bet tikrai sustingau iš nuostabos, o mintys pradėjo skrieti žodžių junginys – „lauko teorija“.

Tikiu, daugumai šis žodžių junginys nieko nesako. Tačiau, tiek kurie domisi psichologija ar geštalto terapija, šį žodžių junginį tikrai žino. Lauko teorija – kalba apie tai, kad viskas, kas vyksta mūsų gyvenime vyksta, yra susiję ir vyksta ne veltui. Todėl šie keli sprigtelėjimai į kaktą ir po jų sekusi lengvutė sustingimo būsena man priminė, kaip svarbu stebėti visa tai, kas vyksta aplink. Jei jau užduodi klausimą, atsakymus tikrai gausi. Tik mokėk paklausti.

Šioje vietoje noriu priminti vieną taisyklę apie klausimus – venkite užduoti klausimų „kodėl?“. Dažniausiai šis klausimas yra labai neinformatyvus, o tik skatinantis gintis. Geriau dažniau klauskite klausimus, kurie prasideda – „kaip?“. Ir tikiu, kad su lauko teorijos pagalba atsakymus rasite.

Ir jei pažvelgtume į mano istoriją, atrodytų, kad klausimas būtų: kaip atrodys mano gyvenimas po penkerių metų? Tačiau giliau pasikapsčiusi supratau, kad klausimas buvo: kaip išsiaiškinti, ką noriu veikti po penkerių metu? Tuo metu padariau tik vieną įžvalgą – rašyk! Juk Natalie Goldberg rašė: “Gebėdamas ką nors užrašyti – papasakot apie savo jausmus buvusiam vyrui, apie senus batus ar sumuštinį su sūriu pilką rytą Majamyje – tą akimirką tu pagaliau gali suvienyti savo vidinius išgyvenimus su žodžiais, kuriuos rašai. Tokiomis akimirkomis tampi laisvas, net nutrauki kovą su tais vidiniais dalykais. Tu juos priėmei ir tapote vieniu.”

Man rašymas ir yra gebėjimas tapti vieniu su praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Man rašymas yra mokymasis pažinti ir priimti save tokią, kokia esu. Rašyti man reiškia keistis. Ir atsiprašau tų, kuriems per dažnai siūlau parašyti. Bei dėkoju tiems, kurie man vis primenu, kad nepamirščiau rašyti.

Dėkoju ir tiems, kurie, kiekvienu komentaru, žinute ar pokalbiu vis dar moko mane priimti komplimentus. Nes iki šiol man viduje reikia pasakyti sau: „Liaukitės! Kai kas nors jums sako komplimentus, sukluskite. Net jei jums nemalonu ir nesate pratęs, tiesiog kvėpuokite, klausykite ir priimkite tai. Pajauskite, kaip tai malonu. Ugdykite pakantumą teigiamam, nuoširdžiam palaikymui.“ Ir kas svarbiausia, šie žodžiai ne mano, o knygos „Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją“ autorės. Bet šiuo metu jie man labai brangūs ir svarbūs.

Kaip ir kiekvienas jūsų komentaras, tad laukiu pasidalinimų: ar kada nors jums teko patirti būseną, kai draugas užduoda klausimą, o tu rodos pabundi iš ilgo ir gilaus miego? Kada jūs paskutinį kartą pajutote sprigtelėjimą į kaktą ir akyse nušvito?

Nuotraukos iš www.pinterest.com