Būti čia ir dabar: Meilė sau – gebėjimas būti atviru

Prisipаžinsiu, jau kelias savaites norėjau parašyti apie meilę. Bet vis atidėdavau šią idėją, nes jau vien apie ją kalbėti atrodė banalu, lėkšta, kvaila ir pan. Taip ir bendravau su savo vidiniu kritiku ištisas dvi savaites, kol šiandien likusi viena namuose ėmiausi rašyti apie meilę sau.

Meilė sau man ilgus metus buvo neįprastai ir mistiškai skambantis žodžių derinys. Dabar ir negaliu pasakyti, jog jį visiškai pažįstu. Bet geriau pažinau tapusi atvira.

O atvirumas prasidėjo nuo pastebėjimo, jog dažnai keikiu aplinkinius žmones. Buvau nepatenkinta, jog jie dažnai nedaro savo darbų ir primeta tuos darbus kitiems. Tokiu atveju aš tampu atsakinga už jų darbus. Rodos, niekur nedingsi, jei reikia padaryti – tai padarysiu. Tačiau, kas man liepė prisiimti svetimų žmonių atsakomybę? Čia atrasdavau daugybe pasiteisinimu. Direktorė, pavaduotoja, vyresni kolegos ir pan. Bet ar tikrai? Aš juk pati priimu sprendimus, ką galiu padaryti, o ko ne.

Tačiau ir tai atradusi, supratau, jog vis tiek darau kažką ne taip. Juk dirbu daugiau nei kiti kolegos. Kodėl? Ir čia atėjo visiškos tiesos akimirka sau. Supratau, jog visa tai darau, nes man įdomu. Gal net įdomiau nei kitiems kolegoms?

Pripažinsiu, nuo to suvokimo darbo nesumažėjo, bet sumažėjo pyktis aplinkiniams ir nuolatiniai priekaištai sau. Sumažėjo ir noras drauge su kitais keiksnoti aplinkinius. Nors kartais tai ir padarau. Bet kai jaučiu, kad pradedu keiksnoti, užduodu sau klausimą: kokia man iš tos veiklos/darbo/užsiėmimo nauda? Jei atrandu – imuosi ir daugiau iniciatyvos, jei ne – perleidžiu tam, kas gali atlikti už mane geriau. O jei jaučiuosi pervargusi – nedelsiant leidžiu sau pailsėti ir visą savaitgalį praleidžiu žiūrėdama serialą „Draugai“.

Visi šie pokyčiai įvyko tada, kai nustojau pykti ant aplinkinių ir kaltinti save, kai nusiėmiau visas mane saugojusias gynybas ir tampau atviri pati sau. Ir nors šį kartą dalinausi savo patirtimi darbe, visa tai pasireiškė ir santykiuose su antrąja puse, bendraujant su tėvais ar organizuojant šventę drauge su draugais. Visais atvejais: santykiuose su kolegomis, draugais, antrąja puse ar tėvais vyravo didžiulė įtampa, kuri galiausiai privesdavo prie konflikto.

Tačiau aš norėjau jaustis jaukiai tiek darbe, tiek namuose, tad nusprendžiau dažniau eiti paskui savo norus, o ne paskui kitų reikalavimus. Stengiuosi leisti kitiems būti savimi. Ir man atrodo, kad nuo čia ir prasideda kelionę į savęs pamilimą. O pradėjus kelionę jau galima pamąstyti, kuria kryptimi eiti ir ko reikia toliau mokytis.