Būti čia ir dabar: Paul Pearsall „Psichologai irgi klysta“

Kiek kartų mintyse sau kartojote: „Neprarask vilties!“? Kaip dažnai girdėjote „Laimi tik atkakliausi!”? O gal iki šiol tikite, jog tiesiausias kelias į sėkmę – pasitikėjimas savimi? Psichologas Paul Pearsall savo knygoje “Psichologai irgi klysta” į šiuos ir kitus visuomenėje vyraujančius įsitikinimus apie meilę, santykius, darbą, sėkmę ragina pažvelgti kitu kampu.

Pirmiausiai, autorius paskatina susimąstyti: kiek mums padeda ir kiek pakenkia savipagalbos knygos? Paul Pearsall pastebi, jog dauguma žmonių tapo nepatenkinti savimi ir savo gyvenimu. Žmonės ne mėgaujasi gyvenimu, o vertina jį. „Ši būsena verčia milijonus žmonių ieškoti pagalbos: knygynuose jie sukinėjasi prie savipagalbos knygų lentynų, dalyvauja savipagalbos stovyklose, seminaruose ir per televiziją patikliai žiūri pramogines terapines laidas.“ Atrodo, kad žmonės nebegali gyventi be nuolatinio tobulėjimo. Tačiau autorius parodo, kad svarbu atrasti balansą tarp nuolatinio tobulėjimo ir gebėjimo skirti laiko patirties supratimui ir įsisąmoninimui.

Pearsall teigia, jog savipagalbos knygos, seminarai prisideda prie didėjančio savimylų ir savigarbų skaičiaus. Tačiau mylėti tik save nepakanka. „Mes negalime pasikutenti patys. Esame taip sukurti, kad mūsų pojūčių stimuliavimui reikalingas kitas žmogus. Nepaisant gausių knygų apie meilę, kuriose mokoma, jog prieš mylint kitą reikia pamilti save, dauguma mūsų santykių vis dar sugriūva. Kad ir kiek knygų apie meilę įsigytume „The Beatles“ dainos žodžiai yra teisingi – meilės nenusipirksi.“ Meilę galime užsitarnauti rūpindamiesi vieni kitais. Geriausią rūpestį galime parodyti išklausydami vieni kitus. „Tyrimai rodo, kad žmonės, pertraukinėjantys kitus, linkę tris kartus dažniau mirti nuo infarkto ir kad šeimos dažniau subyra dėl per didelio, o ne per mažo bendravimo. Dažniau išlieka tos poros, kurios daugiau laiko praleidžia tyloje.“

Taip pateikiamas patarimas poroms – mokykitės būti drauge tyloje. Tuo pačiu skaitytojas mokomas vadovautis „taip, bet“ taisykle. Šios taisyklės esmė: partneris ne susitaiko su erzinančiu antrosios pusės elgesiu, o nepaisant jos klaidų, parodo ryžtą išsaugoti santykius. Aprašydamas paprastus patarimus poroms, Paul Pearsal skatina stengtis vienas dėl kito. Juk tikra meilė – „priimti iššūkį tapti tokiu asmeniu, su kuriuo pačiam norėtųsi praleisti visą gyvenimą“.

O išmokus būti asmeniu, su kuriuo norėtųsi praleisti visą gyvenimą, galima pradėti kalbėti apie šeimą. Knygoje „Psichologai irgi klysta“ akcentuojama, kad „šeima – tai grupė iš dviejų ar daugiau žmonių, neracionaliai įsipareigojusių kurti bendrą gerovę.“ Šia citata parodoma, kad šeima – bendruomenė, kurioje kiekvienas bus priimtas, kiekvienu bus pasirūpinta ir kiekvienas bus laukiamas nepaisant nieko. Kiekvienas narys šeimoje ko nors mokosi ir iš jos ką nors gauna: nuo mažo besikandžiojančio vaiko iki vagiančio paauglio ir tėvo, kuris tikisi emocinės savo vaikų pagalbos. Autorius ragina suprasti, kad šeimoje idealių nėra ir kiekvienas šeimos narys auga drauge. O kad augti drauge būtų lengviau, pateikia šias taisykles:

· Šeima bus laiminga ir mylinti tik tiek, kiek laimingi ir mylintys vienas kitą bus suaugę jos nariai.

· Kiekvienas šeimos narys turi rūpintis kitais nariais ir visomis išgalėmis tai parodyti.

· Šeimos ryšiui išsaugoti nebūtinas atsiprašymas ar atleidimas. Kad ir ką padarytų šeimos narys, jis visada liks šeimos dalimi.

· Vaikai yra tiek pat atsakingi prieš tėvus, kiek ir tėvai prieš vaikus.

· Visos šeimos yra disfunkciškos, baimingiems, nesaugiems ir kartais „nuodingiems“ (tokie mes visi kartais būname) žmonėms suteiktų prieglobstį, kur jie galėtų visada grįžti, nebijodami būti išmesti į gatvę.

· Įveikdami krizes ar mėgaudamiesi geru gyvenimu šeimos nariai remiasi ne asmeniniu, bet šeimos potencialu ir ištikimybe. Tai juos padaro grupe mylinčių žmonių, kuriuos tik sustiprina pasidalytas skausmas.

Gali būti, jei bus laikomąsi šių taisyklių, keisis požiūris į darbą ir darbe patiriamą stresą. Juk šiuo metu „daug žmonių patiria stresą, nes turi dirbti „24/7“, tai yra dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Retai sutinku žmonių, kurie dirbtų „8/5“, tai yra aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę. Tapome kompulsyvių dirbančių pagal laikrodį darbuotojų tauta, kurios pagrindiniu tikslu tampa laiko valdymas. Niekaip nesuprantu, ką mes darome su vadinamuoju laiku, nes mums jo vis trūksta.“

Taip drąsiai ir netikėtai autorius kritikuoja visuomenės požiūrį į meilę, santykius, šeimą, namus, darbą, sėkmę, stresą, asmenybės raidą. Skaitant knygą, jaučiasi, kad esi nuolat skatinamas įsijungti savo vidinį kritiką ir dar kartą pasvarstyti: ar tikrai visada privalome neprarasti vilties? Kiek vaikystės prisiminimai nulemia suaugusio jausmus ir elgesį? Ar dauguma žmonių yra nuo kažko priklausomi? Ar tikrai visada turime elgtis vadovaudamiesi jausmais?

O kad bandymas atsakyti į šiuos ir kitus klausimus, netaptų tik filosofiniu pasvarstymu, Paul Pearsall supažindina su įvairiais moksliniais psichologijos tyrimais, apie kuriuos dažniausiai psichologijos studentai išgirsta per paskaitas. Nors pasitaikė momentu, kai kildavo klausimas: kokiais moksliniais tyrimais remdamasis autorius tai teigia?

Tada svarbu prisiminti, kad ši knyga, nors ir kritikuoja savipagalbos knygas, pati yra viena iš jų. Ir skiriasi nuo kitų tik dėl to, kad nereikalauja siekti tobulumo. Knyga suteikia leidimą būti savimi, priimti gyvenimą tokį, koks jis yra ir tuo mėgautis. Pripažįsta visus jausmus ir ragina juos visus pažinti, patirti ir išgyventi.

Jau vien dėl to vertą šią knygą perskaityti ir pamilti savo gyvenimą iš naujo. Ir nėra jokio amžiaus ar profesijos cenzo, nes kiekvienas pagal savo poreikius gali rasti „perliukų“, kuriuos norėsis klijuoti ant šaldytuvo, užsirašyti į užrašų knygutę ar dalintis su draugais.