Būti čia ir dabar: Apie protą, jausmus ir troškimus

Šiandien mokytojų kambaryje su keliomis kolegėmis kalbėjome apie atostogas. Aptarinėjome, kaip pasikeičia pedagogo gyvenimas per atostogas. Juokavome, kad tikrą pedagogą galime atpažinti iš to, kad paskutinius mokslo metų mėnesius svajoja apie atostogas, o sulaukęs atostogų – nežino, ką per tas atostogas veikti. (Tikriausiai tai pasitaiko ne tik mokytojams?) Ir bejuokaujant, viena kolegė pasidalino, jog net per atostogas minučių tikslumu susiplanuoja savo dieną. Turi savo planą.

Šis pasidalinimas sukėlė daugybę klausimų ir minčių. Bet tuo pačiu prisiminiau, kad dažniausiai mes, psichologai, siūlome vaikų tėvams sudaryti vaikui dienotvarkę ir jos griežtai laikytis, kad vaikas išmoktų pajausti ribas, pratintus prie to, kas galima ir kas reikia. Dienotvarkė padeda vaikui jaustis saugiai. Todėl, šiuo atveju, rodos, jog kaip besaikis blaškymas, taip ir besaikis siekis laikytis dienotvarkės dažnai gali reikšti, jog žmogus jaučiasi nesaugiai.

O dažniausiai mes nesaugiai jaučiamės su savo pojūčiais, jausmais ir išgyvenimais. Kitaip tikriausiai ir negali būti. Juk darželyje, mokykloje, universitete ir visoje gyvenimo mokykloje mes esame pratinami dažniausiai tik prie vieno modelio: „Pirma pagalvok ir tik tada veik.“ Visa tai daroma siekiant išugdyti atsakomybės jausmą.

Tačiau, jei norime pilnavertiškai gyventi, turime gebėti būti ne tik atsakingi ir protingi. Mes privalome būti jautrūs, spontaniški, lankstūs, mylintys, išklausantys, kantrūs, atviri, nuoširdūs... Šį sąrašą galime tęsti be galo ir siūlau tikrai pabandyti jį pratęsti.

Žinote, koks jausmas aplankė berašant šį sąrašą: „Mes nieko neprivalome, mes galime daryti tai, ką norime!“ Ir kažkas gali sakyti, kad tai ne jausmas, o mintis. Taip, tai mintis. Bet tai spontaniškai šovusi mintis ir būtent tokios mintys daugiausiai pasako apie mūsų jausmus ir norus. Nes norai yra tai, kas iš tiesų esame. O reikia – tai, ko mus išmokė kiti, kad mes turėtume norėti.

Ir sutinku, kad mus kiekvieną reikia mokyti ir pratinti prie įvairiausių taisyklių, dienotvarkių ir tvarkos, kad sugebėtume pritapti prie visuomenės. Todėl džiaugiuosi, kad mokykloje yra tokie dalykai kaip matematika, lietuvių, chemija, fizika, geografija ir t.t. Tuo pačiu liūdna ir norisi, kad mamos išsakyta mintimi, jog mokykloje turėtų būti daugiau kūno kultūros pamokų – taptų realybe.

Kodėl? Todėl, kad būtent per kūno kultūrą, šokius, dorinį ugdymą, technologijas, dailę, muziką mokiniai geriau pažįsta save ir supranta savo galimybių ribas. Atranda, kad gali daugiau nei manė. Atranda savo vietą tarp kitų ir pasaulyje. O būdami tarp kitų, mokosi būti savimi ir pažinti savo troškimus.

Suprasti, ko iš tikrųjų trokštame mums padeda mūsų pojūčiai ir jausmai. Todėl kiekvienam per vasarą linkiu leisti sau eiti paskui jausmus, o ne palei protą. Kai ateis laikas vėl dirbti, tada ir įdarbinsime savo protą. O dabar braidykime po rasotą žolę, šokime lietuje, dainuokime duše (ir ne tik), juokimės, apkabinkime mylimus žmones, veikime ir gėdykimės, šėlkime ir atraskime save iš naujo.

Ir atrodo, kad kai tik leisime sau jausti ir vis geriau pažinsime save jausmų pasaulyje, tada ir pajusime tikrąjį saugumo jausmą, kurio kiekvienas siekiame.