AURELIJA ANANJEVAITĖ
Ši savaitė –
„Savaitė be patyčių“. Šios savaitės metu, kiekvienas žmogus yra kviečiamas
susimąstyti apie savo daromą įtaką aplinkiniams. Todėl kiekvienas šias
ypatingas dienas pamini ar pamiršta savaip. Mokykloje nori ar nenori, apie
patyčias kalbame nuolant, o kalbos apie emocinį ir fizinį smurtą ypač padažnėja
„Savaitės be patyčių“ renginių metu.
Bet šį kartą
rašau ne norėdama pasidžiaugti renginių gausa, nuostabiais vaikais ar
kolegomis. Kadangi norisi truputį atskleisti, ką iš tiesų jaunam mokytojui tenka
patirti mokykloje, šį karta noriu pasidalinti savo nusivylimu. Kad kaip bebūtų
gaila, bet šį kartą teko nusivilti savo kolegomis mokytojais.
Pirmiausiai,
mane nuolat stebina, piktina ir liūdina tai, jog tiek mokytojų, tiek mokinių
tarpe yra įprasta tyčiotis, šaipytis, pašiepti, pajuokti vienas kita. Toks
įspūdis, kad pravardė, pašaipa yra normali mūsų bendravimo dalis. Tai – NORMA.
Tačiau net nesuprantame, kad bet kokia pašaipa pirmiausiai mus atbukina, padaro
mus nejautriais ir mažiau pastabiais. Prisipažinsiu ir pati ne kartą į tuos
abejingumo spąstus buvau papuolis.
Bet už patyčių
slypi ne tik abejingumo spąstai. Su kiekviena pajuoka, mes už(si)klijuojame
etiketę, kurią kuo toliau, tuo sunkiau nuplėšti. Kaip dažnai pagalvojome: „Ai,
šis žioplelis, ko iš jo tikėtis?“ ar pan.? Ir net nepajuntame, kai patys sau
pasakome: „Ko tu nori iš savęs, juk visada buvau nevykėlis?“. Taigi, su
kiekviena pajuoka ir patyčia mes kertame (arba leidžiame kirsti) sau per
savigarbą, palikdami vis gilesnį randą.
O kad kuo
mažiau skaudėtų kiekvieną randą, mes imame skaudinti kitus. Būtent taip elgiasi
kiekvienas mokinys mokykloje. Ypač nuo sunkiai paaiškinamo jų elgesio kenčia mokiniai,
mokytojai ir kiti suaugusieji. Tačiau šioje vietoje labiausiai nustebina
suaugusiųjų elgesys. Neretai, mokiniai, kurie tyčiojasi patys patiria mokytojų
patyčias. Vieni yra ignoruojami. Kiti pajuokiami prieš klasę. Treti, išjuokiami
prieš visas kolegas. Tokiu būdu reikalaujame pagarbos sau. Kitaip tariant,
mokiniams dar kartą parodoma, kad save apginti gali tik besityčiodamas.
Bet šioje
vietoje, mieli kolegos, norėčiau ir sustabdyti ir paklausti: kas iš tiesų
šiuose santykiuose suaugusieji? Ar iš tiesų savo elgesiu mokiniams rodome
pagarbą? Ką mes patys galime padaryti, kad bent vieno mokinio elgesys
pasikeistų? Man rodos, šiuo atveju svarbiausia būti pavyzdžiu. Pirmiausiai,
pačiam būti pakančiu, pagarbiu, supratingu, atsakingu, jautriu, darbščiu. Būti
žmogumi. Tokiu atveju ir mokiniai pamatys mūsų pastangas būti pavyzdžiu ir
įvertins tai. O kelių iš jų pasauliai dėl tokio pavyzdžio gali tapti dar
spalvingesni.
Taigi,
bendraudami su vaikais, gerai supraskime, kas šiuo santykiuose yra tikrieji
suaugusiejie ir įvertinkime, ar to, ko reikalaujame iš vaikų, galime
įgyvendinti patys. Ir pradėkime matysi visas gyvenimo spalvas slypinčias
kiekviename iš mūsų.
O pabaigai, „Savaitės
be patyčių“ proga noriu pasiūlyti pamėginti išdrįsti pasakyti po kelis komplimentus
per dieną ir pradėkite nuo savęs. Nes jei mylėsi save, visą gyvenimą turėsi,
kas Tave myli.
žymės: Edukacinė psichologija