Būti čia ir dabar: Mitai apie mokinius: gerbia tik tada, kai tylu klasėje

Visada žinojau, kad nesvarbu: klasėje tylu ar ne, svarbiausia – kad vaikai kažko išmoktų. Tačiau šią savaitę supratau, kad visus šešis mokytojavimo mėnesius šia taisykle nesivadovavau. Mano viduje buvo gaji kita nuostata: „Mokiniai savo pagarbą mokytojui parodo būdami tyliai klasėje.“ Todėl klasėje priėmiau ne vieną taisyklę susijusia su tvarka klasėje ir labiausiai reikalaudavau, kad mokiniai kalbėtų tik po vieną. Viduje tikėjau, kad tokiu būdu klasėje vyraus tyla ir mokiniai mokysis gerbti vienas kitą.

Bet šitos ar kitos taisyklės ne visada veikė. Dažnai rodės, kad aš nieko nesugebu ir nemoku. Tačiau kažkokiu būdu vis dėl to daugumą klasių pavyko išmokyti laikytis klasės taisyklių ir atrasti ryšį. Tačiau iki pat vasario pradžios, didžiausias galvos skausmas buvo dvi devintosios klasės, kuriose retai kada pavykdavo pasakyti ar padaryti, ką norėjau. O tylos šiose klasėse dažniausiai netekdavo ir išgirsti. Tik daugybę įvairiausių replikų. Ką kalbėti apie taisyklių laikymąsi?

Vienoje iš tų devintų klasių man trūko kantrybė ir vakar pasipiktinus išrėžiau: „Atėjusi į jūsų pamokas jaučiuosi kaip šiukšlė. Atrodo, pasakoji ir stengiesi jus sudominti, o jus vis nesiklausote manęs. Ar taip visiškai negerbiate manęs?“ Prisipažinsiu, buvau pati nustebinta tokio savo protrūkio. Tačiau dar labiau nustebino jų reakcija. Vienas iš dažniausiai trukdančių pamoką sušuko: „Ne, mokytoja, Jūs viena iš mėgstamiausių mūsų mokytojų.“ O antrasis papildė: „Jus kada ateikit pas mus į kitas pamokas. Ypač į matematikos.“ Dar kelias minutes kalbėjome apie jų santykius su mokytojais. O išsisėmus šiai temai, priėjome prie pamokos temos: „Žodžio ir spaudos laisvė“. Per pamoką aptarėme Ukrainos situaciją, kaip ją pateikia spauda ir daug diskutavome apie tai, ar laikraščiai ir televizijos laikosi Žurnalistų etikos kodekso. Per visą pamoką teko juos raminti tik du kartus ir tik dėl to, kad įsiaudrino diskutuodami, kiek tiesos ir kiek melo pastebi žiniasklaidoje.

O šiandien teko susidurti ir su antrąją triukšmingąją klase, kurioje kiekviena pilietiškumo pagrindų pamoka prasideda su šūksniais: „Ir kam iš viso ši pamoka mums reikalinga?“. Šį kartą šio klausimo neteko išgirsti, nes pavadavau jų dailės mokytoją (išvykusį į olimpiadą) ir turėjau juos tik užimti. Kadangi jie ne kartą manęs prašė papasakoti apie projekcinius testus ir Roschako dėmių testą. Ėmiau, pasiruošiau ir pasidalinau savo žiniomis šia tema. Aišku, kaip visada, klasėje nevyravo tyla ir iš galo nuolat pasigirsdavo įvairūs komentarai. Tačiau vidury pamokos į kabinetą įsiveržė jų dailės mokytojas ir klasėje įsivyravo mirtina tyla. Bet šioje tyloje jautėsi ne pagarba, o baimė, kuri sukaustė ir mane pačią. Tuo metu atėjo suvokimas, kodėl mokiniai tik įėję į klasę taip šypsojosi ir džiaugėsi, kad aš vesiu pamoką. O pamokos pabaigoje sulaukiau būrelio mokinių prie savo stalo su prašymu, kad daugiau apie tai papasakočiau kitų pamokų metu.

Taigi, per šią savaitę mokykloje iš naujo pamilau ir pažinau savo devintokus bei išmokau, kad klasėje taisyklės - svarbios, bet jų nepakanka. Taisyklės sukuria saugią atmosferą pamokoje, bet negarantuoja, kad mokiniai kažko išmoks. Norėdamas užtikrinti drausmę pamokoje ir mokinių išmokimą, mokytojas turi nuolat siekti sudominti pamokos tema ir palaikyti tinkamą pamokos tempą. O to negalima padaryti, jei mokytojas nemato, negirdi ir nejaučia, kas svarbu kiekvienam mokiniui. Kitaip tariant, nėra užmezgęs ryšio su mokiniais.Vadinasi, kaip ir visuose santykiuose, mokytojo ir mokinio santykiai – tai nuolatinis vienas kito pažinimas. O tyla ne visada parodoma pagarba, kartais tai reiškia tik baimę. O baimė nėra lygu pagarbai.