AURELIJA ANANJEVAITĖ
„Dievo namai“ – knyga,
kuriai reikėjo pasiruošimo ir susikaupimo. Ne kartą bandžiau ją skaityti ir ne
kartą neperskaičiau, nes vis erzidavo knygoje vyraujantis humoras, sarkazmas ir
ironija. Tačiau šį kartą pajutau pirmiausiai pajutau susidomėjimą ir kažkokiu
stebuklingu būdu pavyko įsijausti į knygą. Tuo metu dar kartą patvirtinau, kad
kai kurioms knygoms reikia pribręsti.
Knygoje daug ironijos,
sarkazmo, savito humoro bei neįprastų sąvokų. Bet spėju tik tokiu buvo įmano
papasakoti, ką išgyveno pagrindinis knygos herojus Rojus Bašas. Knygoje
pasakojama apie internų pirmuosius metus Bostono ligonėje, kur jiems teko
susidurti su daugybę išbandymų. Ne kartą teko suvokti, kad gyvenime nėra
teisybės: jauni ir sveiki žmonės miršta, o limpiai (silpnapročiai senukai)
išlieka gyvi. Kasdien akis į akį teko susidurti su mirtimi ir atsisveikinti ne
su vienu brangiu pacientu. Nuolatinė išgyvenama įtampa, stresas, nuovargis Rojų
Bašą ir jo draugus skatino ieškoti įvairiausių atsipalaidavimo būdų: kartais
tai būdavo sportas, o kartais seksas su medicinos seserimi. O kad netektų
liūdėti dėl kiekvieno paciento, kuris išgyvena skausmą, į pagalbą pasitelkdavo
savitą humorą. Humoras, kuris būdingas tik gydytojas ir geriau apie jį kitiems,
ypač pacientams nežinoti. Tai patvirtina ir Rojaus mokytojas Dručkis: „Negalima
mūsų profesijos juokelių pasakoti kitiems, tokiems kaip jinai.“
Šių juokelių dėka, skaitant
knygą susidaro įspūdis, kad gydytojai ir visas medicinos personalas yra
nejautrūs ir neempatiški. Tačiau pažvelgus kitu kampu, supranti, kad kitaip ir
negalėtų būti. Jei kiekvienas mus gydantis gydytojas drauge su mumis išgyventų
skausmą, ar jie galėtų mus gydyti? Kažkaip atrodo, kad ne. Nes gydytojo
profesija reikalauja labai stipraus susikaupimo ir kantrybės, o skausmas tikrai
čia nepadeda. Todėl kartais gal ir jaučiamės nužmoginti gydytojų. Bet gal tik tokiu
būdu jie gali mums padėti?
 |
Knygą atspindintis viršelis |
Tačiau, čia jokiu būdu
nenoriu pasakyti, kad gydytojai turėtų būti šalti, abejingi ir nesidomintys
pacientu. Tikriausiai, ir čia reikia išmokti atrasti aukso viduriuką. Reikia
susipažinti su pacientu ir gauti kuo daugiau informacijos apie jį, kas galėtų
padėti jį gydant. Bet visada reikia sugebėti ir išlaikyti atstumą,
nesusidraugauti su pacientu ir drauge su juo „nesusirgti“. O tai, tikiu, sunku.
Todėl bendraujant gydytojams su pacientais, tiek medikams, tiek sergantiesiems kyla
daugybę vidinių konfliktų. O „Dievo namai“ pilni vidinių konfliktų, kurie
kamuoja pagrindinį knygos herojų.
Rojus Bašas blaškosi tarp to,
kuriuo savo mokytoju sekti: Dručiu ar Džo. Svarsto į kuriuos santykius
pasinerti: atsidėti santykiams su ilgamete drauge ar naujai sutikta medicinos
sesele. Jį nuolat kamuoja klausimai: kaip pasielgti su vienu ar kitu pacientu?
Kaip bendrauti su vienu ar kitu Dievo namų gydytoju?. Visi šie klausimai herojų
priveda prie svarstymų: kas aš iš tiesų esu? Ir jis blaškosi, eksperimentuoja
bei daro klaidas.
Visa ši Rojaus Bašo
patirtis su internatūros metais man priminė paauglystę. Juk būtent šiuo amžiaus
tarpsniu mes siekiame suprasti, kas esame, bandome maištauti ir parodyti, kad
viską galime savarankiškai, daug kur eksperimentuojame ir išbandome save, esame
jautrūs, dirglūs ir idealistai. Būtent toks šioje knygoje ir yra Rojus, kuriam
šį internatūros periodą išgyventi ir atrasti tai, kas geriausia, padėjo ištikimi
draugai ir mylinti mergina.
Taigi, jei kas nori iš
arčiau susipažinti su gydytojų gyvenimu, su tuo, kaip žmonės pasirenka savo
gyvenimo kelią, tikrai gali pasiimti šią knygą į rankas. Gal net atrasite ir
patarimų, ko reikia, kad išsaugotum savo santykiu su antrąja puse?
žymės: Knygų lentyna