Būti čia ir dabar: Knygų iššūkis 2013: Samuel Shem "Dievo namai"

„Dievo namai“ – knyga, kuriai reikėjo pasiruošimo ir susikaupimo. Ne kartą bandžiau ją skaityti ir ne kartą neperskaičiau, nes vis erzidavo knygoje vyraujantis humoras, sarkazmas ir ironija. Tačiau šį kartą pajutau pirmiausiai pajutau susidomėjimą ir kažkokiu stebuklingu būdu pavyko įsijausti į knygą. Tuo metu dar kartą patvirtinau, kad kai kurioms knygoms reikia pribręsti.

Knygoje daug ironijos, sarkazmo, savito humoro bei neįprastų sąvokų. Bet spėju tik tokiu buvo įmano papasakoti, ką išgyveno pagrindinis knygos herojus Rojus Bašas. Knygoje pasakojama apie internų pirmuosius metus Bostono ligonėje, kur jiems teko susidurti su daugybę išbandymų. Ne kartą teko suvokti, kad gyvenime nėra teisybės: jauni ir sveiki žmonės miršta, o limpiai (silpnapročiai senukai) išlieka gyvi. Kasdien akis į akį teko susidurti su mirtimi ir atsisveikinti ne su vienu brangiu pacientu. Nuolatinė išgyvenama įtampa, stresas, nuovargis Rojų Bašą ir jo draugus skatino ieškoti įvairiausių atsipalaidavimo būdų: kartais tai būdavo sportas, o kartais seksas su medicinos seserimi. O kad netektų liūdėti dėl kiekvieno paciento, kuris išgyvena skausmą, į pagalbą pasitelkdavo savitą humorą. Humoras, kuris būdingas tik gydytojas ir geriau apie jį kitiems, ypač pacientams nežinoti. Tai patvirtina ir Rojaus mokytojas Dručkis: „Negalima mūsų profesijos juokelių pasakoti kitiems, tokiems kaip jinai.“

Šių juokelių dėka, skaitant knygą susidaro įspūdis, kad gydytojai ir visas medicinos personalas yra nejautrūs ir neempatiški. Tačiau pažvelgus kitu kampu, supranti, kad kitaip ir negalėtų būti. Jei kiekvienas mus gydantis gydytojas drauge su mumis išgyventų skausmą, ar jie galėtų mus gydyti? Kažkaip atrodo, kad ne. Nes gydytojo profesija reikalauja labai stipraus susikaupimo ir kantrybės, o skausmas tikrai čia nepadeda. Todėl kartais gal ir jaučiamės nužmoginti gydytojų. Bet gal tik tokiu būdu jie gali mums padėti?

Tačiau, čia jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad gydytojai turėtų būti šalti, abejingi ir nesidomintys pacientu. Tikriausiai, ir čia reikia išmokti atrasti aukso viduriuką. Reikia susipažinti su pacientu ir gauti kuo daugiau informacijos apie jį, kas galėtų padėti jį gydant. Bet visada reikia sugebėti ir išlaikyti atstumą, nesusidraugauti su pacientu ir drauge su juo „nesusirgti“. O tai, tikiu, sunku. Todėl bendraujant gydytojams su pacientais, tiek medikams, tiek sergantiesiems kyla daugybę vidinių konfliktų. O „Dievo namai“ pilni vidinių konfliktų, kurie kamuoja pagrindinį knygos herojų.

Rojus Bašas blaškosi tarp to, kuriuo savo mokytoju sekti: Dručiu ar Džo. Svarsto į kuriuos santykius pasinerti: atsidėti santykiams su ilgamete drauge ar naujai sutikta medicinos sesele. Jį nuolat kamuoja klausimai: kaip pasielgti su vienu ar kitu pacientu? Kaip bendrauti su vienu ar kitu Dievo namų gydytoju?. Visi šie klausimai herojų priveda prie svarstymų: kas aš iš tiesų esu? Ir jis blaškosi, eksperimentuoja bei daro klaidas.

Visa ši Rojaus Bašo patirtis su internatūros metais man priminė paauglystę. Juk būtent šiuo amžiaus tarpsniu mes siekiame suprasti, kas esame, bandome maištauti ir parodyti, kad viską galime savarankiškai, daug kur eksperimentuojame ir išbandome save, esame jautrūs, dirglūs ir idealistai. Būtent toks šioje knygoje ir yra Rojus, kuriam šį internatūros periodą išgyventi ir atrasti tai, kas geriausia, padėjo ištikimi draugai ir mylinti mergina.

Taigi, jei kas nori iš arčiau susipažinti su gydytojų gyvenimu, su tuo, kaip žmonės pasirenka savo gyvenimo kelią, tikrai gali pasiimti šią knygą į rankas. Gal net atrasite ir patarimų, ko reikia, kad išsaugotum savo santykiu su antrąja puse?