Būti čia ir dabar: Skyrybos šeimoje: kaip padėti vaikams išgyventi pokyčius?

Skyrybos – sudėtingas ir daug nemalonių išgyvenimų visai šeimai sukeliantis procesas. Po skyrybų tiek tėvams, tiek vaikams tenka išgyventi daugybe pokyčių. Pirmiausiai vaikams tenka pasirinkti, su kuriuo iš tėvų gyventi. Pasirinkti sunku ir vaikai jaučiasi pasimetę: jie nenori įskaudinti nei vieno iš tėvų ar prarasti ryšį su kuriuo nors vienu iš jų. Taip pat pasirinkimas, su kuriuo iš tėvų gyventi, gali lemti, jog teks kraustytis iš vienų namų į kitus, pasikeis darželis ar mokykla, gali tekti išsiskirti su draugais, seneliais. Vaikai turi priprasti prie to, jog gyvena tik su mama arba tik su tėčiu, jog rečiau matys vieną iš tėvų. Todėl po skyrybų vaikai dažnai tampa nerimastingi, bijo pasilikti vieni net trumpam. Taip pat vaikams kyla sunkumų mokykloje: pradeda prasčiau sutarti su klasės draugais, tampa sunku susikaupti pamokose, krenta pažymių vidurkis. Konsultacijų metu tėvai dažnai mini tokį vaiko elgesio pokytį, atsiradusį po skyrybų: anksčiau turėjęs daug draugų, po skyrybų vaikas tapo uždaras, retai išeina iš namų. Toks vaiko elgesys rodo, jog jis jaučiasi nesaugus. Bendraujant su vaikais, ne kartą tenka išgirsti: „Norėčiau normalios šeimos“. Vaikams gėda, kad jų tėvai išsiskyrę, ir bijodami bendraamžių pašaipų, slepia. Pastebima, kad kiekvienas vaikas tėvų skyrybas išgyvena skirtingai, bet tai, ką vaikas jaučia, kaip vaikas elgiasi, priklauso ir nuo jo amžiaus.

Vaikai iki 2 metų dar nesupranta, kodėl jų tėvai pykstasi arba kodėl rečiau mato vieną iš tėvų. Tačiau jie gali jausti tėvų baimę, pyktį, liūdesį ir patys išgyvena tuos pačius jausmus. Kadangi jie dar negali šių jausmų išreikšti žodžiais, po skyrybų galima pastebėti, jog kūdikis pradėjo mažiau valgyti, dažniau prabusti naktimis, skųstis pilvuko skausmais ar kitais negalavimais. Todėl šio amžiaus vaikams svarbu, jog visada būtų laikomasi nustatytos dienotvarkės ir kad bent du kartus per savaitę galėtų matyti ne tik mamą, bet ir tėtį (arba atvirkščiai).

Ikimokyklinio amžiaus (3 – 6 m.) vaikai pradeda suvokti, jog jie yra atskiros būtybės su savais norais ir poreikiais, kartais net yra įsitikinę, kad viskas, kas vyksta aplink juos, priklauso nuo jų. Todėl išsiskyrus tėvams, tokio amžiaus vaikai gali manyti, jog tai įvyko dėl jų kaltės, pavyzdžiui, dėl to, kad jie nesitvarkė savo žaislų, nepadėjo mamai ar tėčiui. Šiuo atveju, siekiant sumažinti vaiko kaltės ir nerimo jausmus, rekomenduočiau kasdien skirti vaikui bent valandą ir tuo metu drauge su juo pažaisti, paskaityti jam knygą, pakalbėti apie tai, ką jūs abu nuveikėte per dieną.

Ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikus (nuo 7 iki 11 m.) labai stipriai paveikia tėvų skyrybos ir vieno iš tėvų išsikraustymas. Siekdami išlaikyti ryšį su tėvais, jie dažnai pradeda kopijuoti tėčio ar mamos manieras, gestus, posakius. Taip pat jie gali kaltinti vieną iš tėvų dėl įvykusių skyrybų, jaustis atstumti tėvų, ypač to, kuris išsikraustė. Gali būti, jog vaikas jausis vienišas ir dažnai pasvajos apie tai, jog tėvai vėl apsigyvens drauge, vėl bus pora, vėl gerai sutars. Taigi stenkitės kuo aiškiau paaiškinti jiems, kokie pokyčiai vyksta šeimoje, taip pat išklausykite juos, domėkitės, kaip praėjo jų dieną bei skatinkite juos domėtis užklasine veikla (dailės, muzikos, šokių, sporto būreliais).

Kalbant apie paauglius (12 – 18 m.), žinome, kad šiame amžiuje jie siekia tapti savarankiški, nori kuo daugiau laiko praleisti su draugais, mokosi pažinti jausmų pasaulį bei pradeda idealizuoti moterų ir vyrų santykius. Todėl skyrybos sukrečia jų vidinį pasaulį, jie pasimeta ir nebežino, kuo tikėti ir kuo pasitikėti. Jiems svarbūs suaugusieji, todėl dalinkitės savo patirtimi ir išgyvenimais, kuriuos teko patirti paauglystėje. Taip pat nustatykite namų taisykles, kuriose nurodytumėte, kas už kokius namų ruošos darbus atsakingas, kada kiekvienas turi grįžti namo ir pan. Siekite, jog visi šeimos nariai laikytųsi šių taisyklių. Tokiu būdu parodysite, kad namai yra saugi erdvė, kurioje kiekvienas gali jaustis saugus ir kad vaikai turi tėvus, kuriais gali pasitikėti.

Taigi, sunku pasakyti, kokio amžiaus vaikai sąmoningai supranta, kad tėvai išsiskyrė ir dėl kokių priežasčių jie gyvena atskirai. Tačiau kiekvienam vaikui reikia laiko susitaikyti su tėvų skyrybomis. Norėdami palengvinti jų situaciją, tėvai turėtų stengtis, kad vaikams netektų rinktis vieno iš tėvų. Vaikams reikia parodyti, kad jie neprarado nei vieno iš tėvų, o tiesiog pasikeitė jų tarpusavio santykiai. Suteikite vaikams galimybę išsikalbėti ir stenkitės išgirsti, kada jie išreiškia norą pasikalbėti. Nepamirškite savo vaikų ir kasdien nors keletą minučių skirkite jiems: drauge papusryčiaukite, parašykite trumpąją žinutę, paskambinkite, kai grįžta iš mokyklos, drauge pagaminkite vakarienę, apkamšykite prieš miegą. Svarbiausia vaikams jausti, jog tiek tėtis, tiek mama juos myli, nors jie ir gyvena atskirai.