Gatvės menas kitu kampu

Gatvės menas. Pagalvojus apie šių dviejų žodžių junginį, tikriausiai, ne vienam iškyla graffiti apipaišytos sienos vaizdinys. Ir man taip buvo. Tačiau perskaičiusi netikėtai aptiktą straipsnį apie prancūzų gatvės menininką JR, pirmą kartą kitu kampu pažiūrėjau į gatvės meną. Pradėjau domėtis gatvės menu ir atradau, kad gatvės menas – tai muzika, šokis, fotografija, dailė, teatras, kuris yra prieinamas kiekvienam.

O gatvės menininkas gali būti ne tik sienų darkytojas, kuris gali būti nubaustas už nelegalią veiką. Tuo pačiu tai menininkas, kuris yra mobilus ir lankstus. Juk tenka prisitaikyti prie tos kultūros, socialinės ir politinės situacijos, kurioje jis savo meną kuria. Šalia to, jis pastabus, jautrus ir turintis, ką pasakyti. Būtent toks man pasirodė JR.

Vaizdai iš projekto "Face 2 Face"

JR savo veiklą pradėjo siekdamas palikti kažkokį pėdsaką ir parodyti, kad jis yra. Iš pradžių jis tai įrodinėjo per piešimą ant sienų. Eksperimentavo. Ir beeksperimentuodamas atrado fotografiją, kuri gali padėti papasakoti daug istorijų. Tokiu būdu gimė projektai „Portrait of Generation", „The Wrinkles ot the City“, „Women are Heroes“, „Face 2 Face“. Didžiausią įspūdį padarė projektas „Face 2 Face“, kuriuo buvo siekiama atkreipti dėmesį į Palestinos ir Izraelio konfliktą. JR su komanda su komanda fotografavo palestiniečius ir izraeliečius, o vėliau skirtingose erdvėse iškabino šias nuotraukas, kur šalia vienas kito buvo dviejų skirtingų kultūrų atstovai. Tokiu būdu jie siekė parodyti, kad mes esame daug labiau panašūs vienas į kitą nei manome.

Atrodo, kad kiekvieną iš šių nuotraukų palietė daugumos praeivių širdis. Iš tiesų, kiekviena nuotrauka turi savą istoriją ir į kiekvieną iš jų žiūrint kyla daugybe jausmų. Kartais žiūrint kyla juokas, susižavėjimas, o kartais darosi baisu, liūdna ar pikta. Tačiau visas šias nuotraukas vienija pagarba prieš objektyvą stovinčiam žmogui. Ir ta pagarba nejučia persismelkia per visą kūną ir jauti, kaip atmintyje lieka vis daugiau vaizdinių, kurie skatina į viską pažvelgti kitu kampu.

Tai patvirtina ir JR mintis - "Jei esi į tuos rajonus ieškodamas galvažudžių, rasi jų visose pakampėse, bet jei ieškosi gyvenimo ir vilties - jų irgi rasi visuose namuose." Taip jis apibūdino savo „Portrait of Generation“ projektą. O mane šie žodžiai paskatino pamąstyti apie mokytojų ir mokinių santykius. Dirbdama mokykloje pastebiu, kad mokiniai į mokytojus žiūri kaip į baudėjus, baudžiančius už bet kokią idėją ar poelgį, kuris yra sunkiai suprantamas mokytojams. Tuo tarpu mokytojai mokinius mato kaip nusikaltėlius, kurie nuolat pažeidinėja jų sugalvotus ir nerašytus (kartais net negirdėtus) įstatymus. Ir iš tiesų taip elgiasi tiek mokytojai, tiek mokiniai. Nei vieni, nei kiti neįsivaizduoja, kad kitaip galėtų būti. Bet JR parodo, kad gali būti, tik reikia pakeisti žiūrėjimo tašką. Mokytojai pradėję žiūrėti į vaikus kaip į kūrybingas ir judrias asmenybes, daug ko naujo išmoktų. O vaikai daug ko naujo sužinotų, jei tik pažiūrėtų į mokytoją kaip į  geranorišką išmintimi besidalijantį asmenį. Kas tada įvyktų? O gal jau vyksta?

Prisipažinkit, kad ir jūs kartais taip žiūrite į mokytojus, mokinius, savo tėvus, savo vaikus, draugus ir kitus aplinkinius. Ir kartais tikrai verta taip pažiūrėti. Bet neužsibūkime tų baudėjų ir nusikaltėlių pozicijose. Geriau į viską imkime ir pažiūrėkime taip, kaip dar niekad nežiūrėjom. Juk esame tam, kad keistume pasaulį ir jau mūsų pasirinkimas, kaip tai darysime.