Po kelionės į Vašingtoną, nauju žvilgsniu į švietimą

„Jei planuoji vieneriems metams, sodink ryžius. Jei planuoji dešimčiai metų, pasodink medį. Jei planuoji šimtui metų, mokyk vaikus.“(Konfucijus)

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Taip, prieš mėnesį aš keliavusi iš dabarties į praeitį ir laikrodį pasukusi septynias valandas atgal, atsidūriau Vašingtone. Mieste, kuriame net pusryčiai ir pietūs yra skirti tvarkyti darbo reikalus. Mieste, kur moterys yra pamiršusios, kaip atrodo pėdkelnės, ir net šalčiausią dieną jas šildo tik paltas. Mieste, kur bet kuriuo metu gali atsitrenkti į bėgiką mėgėją. O klausimą - „Kaip gyveni?“ išgirsi ant kiekvieno kampo, nes juk taip jie vienas kitą pasveikiną.

Tačiau į Vašingtoną vykau ne tik pažinti amerikietiško kultūros, bet dalyvauti tarptautinėje Teach For All konferencijoje. Ši organizacija vadovaujasi vizija: „Vieną dieną visi vaikai turės galimybę įgyti puikų išsilavinimą.“ Prie šios vizijos įgyvendinimo prisideda ir „Renkuosi mokyti!“ programa bei ne vienas Lietuvos mokytojas. O kad dar geriau suprastume šios vizijos prasmę, noriu pasidalinti keliomis įžvalgomis.

Vienas žmogus gali pakeisti vaiko pasaulį. Visos konferencijos metu buvo primenama, jei dirbame mokykloje, turime gerai suprasti, kad mūsų darbas labai svarbus ir ypatingas, juk savo pavyzdžiu, savo mokymu ir savo bendravimu prisidedame prie vaikų suvokimo apie pasaulį. Šias mintis patvirtina tyrimo rezultatai, jog jei mokinys turi nors vieną gerą mokytoją, sumažėja tikimybė, kad jis paauglystėje susilauks vaikų, dažniau yra linkę stoti į universitetą ir jį užbaigti bei turi geresnius taupymo įgūdžius.

Kiekvienas turi savo vaidmenį mokykloje. Kalbu ne apie tuos formalius vaidmenis – mokytojas, mokinys, tėvai, direktorė ar pavaduotojas. Kalbėdama apie vaidmenis mokykloje, labiau noriu akcentuoti, jog kiekvienas nori prisidėti prie mokyklos gyvenimo. Todėl kartais būnant mokytoju, svarbu prisiminti, kad ne visada mes esame patys geriausi pamokos vedimo ekspertai. Kartais, kaip vesti pamoką, gali pamokyti ir mokiniai. Aišku, tam, kad mokiniai galėtų vesti pamokas vienas kitam, reikia pasiruošti, bet jei gerai paruošiame mokinius, po pusės metų galime mėgautis labai skaniais darbo vaisiais, kai mokiniai patys siūlosi pravesti pamoką. O jei šalia dar šviesime tėvus apie mokymą ir mokyklą, jei jų prašysime pagalbos padedant vaikui mokytis ar mokant vaikus ir dar suteiksime nors truputį galios klasėje/mokykloje, gali tapti sunku suprasti, kad mokykloje mokytojas ar mokinys. Tačiau mokyklos gyvenime tikrai atsiras daugiau naujų spalvų ir gal net visi (tėvai, mokiniai, mokytojai, administracija) mokykloje jausis saugiau.

Pasaulio universitetuose turi keistis mokytojų parengimo sistema. Konferencijos metu teko dalyvauti keliose paskaitose ir diskusijose apie mokytojų parengimą universitetuose. Visuose šiose diskusijose nuskambėjo viena mintis – reikia keisti mokytojų parengimą. Universitetuose per daug dėmesio yra skiriama mokant studentus, kaip išdėstyti dalyką, tačiau pamirštama, kad pamoka susideda ne tik iš šio aspekto. Todėl po visų šių paskaitų mano galvoje apsigyveno mintis: "Jei norime suprasti vaikus, turime geriau pažinti save. Jei norime sukurti gerą atmosferą klasėje, universitete turime mokyti kurti santykius“, kuri jau nebeleidžia ramiai miegoti man naktimis.

Sistemą gali pakeisti tik ryšiai. Kelionės metu man ne kartą buvo užduodama klausimas: kas aš iš tiesų esu? Kas paskatino mane dirbti švietimo sistemoje? Tuo metu supratau, kad esu mokyklos psichologė, nes išdrįsau gyventi iš širdies. Juk buvo ne kartą galimybių dirbti ir kitoje srityje. Tačiau gyventi iš širdies ir dirbti mokykloje nepakanka. Jei norime pakeisti ne vieno, ne dviejų vaikų pasaulius, turime burtis į bendruomenes. Juk tik būdami bendruomenėse galime kurti ir įgyvendinti savo idėjas, bendruomenėse galime pasiekti daugiau žmonių ir bendruomenėse galime klysti ir mokytis iš savo klaidų.

Trumpai tariant, jei norime, kad kiekvienas vaikas gautų puikų išsilavinimą, mokytojas turi įgyti drąsos geriau pažinti save, būti atviras patirčiai ir nuoširdžiai dalintis savo išgyvenimais. Nes tik taip bus kuriami santykiai su mokiniais ir kolegomis. O toks ryšys gali kurti sistemą.

P.S. Grįžus, daug kas manęs klausia, kas labiausiai patiko Amerikoje. Galėčiau išvardinti ne vieną mieste, muziejuje, parodoje, koncerte ir pačioje konferencijoje pastebėta ir įspūdį padariusį vaizdinį. Tačiau didžiausią įspūdį paliko tai, kaip jie sugeba sukurti atmosferą muziejų ekspozicijose. Tikrai teko ne kartą lankytis įvairiose meno galerijose, bet tik čia pagaliau aplankė suvokimas, kodėl mes taip garbiname ir gerbiame Leonardą Da Vinčį, Diurerį ar Rubensą. Tik apsilankiusi gamtos muziejuje iš naujo pajaučiau, kiek neapsakomų potyrių ir pojūčių gali sukelti gamta. Juk būnant šalia žiovaujančios gorilos ir pačiai norėjosi žiovauti.

Taigi, visa ši kelionė dar kartą mane mokė prisiminti, kokios svarbios emocijos, žmogaus pažinimas ir gebėjimas kurti santykius, nes jei tai mokame, gebėsime daug pasiekti bet kurioje srityje. O ką manote jūs?

žymės: Atradimai