Kaip nustoti raudonuoti?

Į laišką atsakė psichologė Aurelija Ananjevaitė
Dėkoju Jums už atvirumą. Iš Jūsų laiško supratau, kad esate labai jautri, jaudinatės bendraudama su žmonėmis ir todėl išraustate. Tačiau Jūs norėtumėte gyventi kitaip - be šio jaudulio ir nerimo.
Tikiu, kad su šiais sunkumais susiduriate ne Jūs viena, todėl pirmiausiai noriu priminti, jog parausti gali kiekvienas žmogus, nes tai yra su nervų sistema ir kraujotaka susijusi kūno reakcija. Jos negalime kontroliuoti, kaip negalime sukontroliuoti mirksėjimo, prakaitavimo, rankų drebėjimo.
Dažniausiai paraudimas siejamas su gėdos, kaltės jausmais, taip pat su kuklumu, drovumu. O droviai, uždarai ir kukliai asmenybei būdinga, jog ji įsimena net tik įvykių, situacijų esmę, bet ir smulkmenas. Tai lemia, jog kuklūs žmonės yra daug apdairesni, labiau apsvarsto savo nuomonę ir galimas elgesio pasekmes. Todėl gali būti, jog Jūs raustate, nes gėdijatės kai kurių savo minčių, žodžių ar poelgių, kurie, Jūsų nuomone, gali nepatikti tėvams, draugams ar mokytojams. Šiuo atveju prisiminkite, jog aplinkiniai pastebi daug mažiau, nei Jūs įsivaizduojate, ir tai, ką Jūs laikote trūkumais, aplinkiniai gali laikyti pranašumais.
Kai paraustate, Jūs tikriausiai jaučiate pavojų ar grėsmę. Ši grėsmė yra psichologinė, pavyzdžiui, Jūs baiminatės pasirodyti kvailai. Tad jei norite įveikti raudonį, paanalizuokite, kokį pavojų jaučiate situacijose, kuriose raustate. Tikriausiai Jūs manote, kad turite būti protinga, šmaikšti, veikli, ir kad tik tokią kiti gerbs ir mylės. Tačiau dažniausiai mus gerbia ir myli už unikalias ir tik mums būdingas savybes. Todėl pradėkite mokytis atskirti prielaidas nuo faktų. "Jie žiūri į mane" - faktas, "Aš suglumau" - faktas, "Aš išraudau" - faktas, "Aš atrodau kvailai" - prielaida, "Jei taip pasielgsiu, visi mane atstums" - prielaida. Išmokusi atskirti faktus nuo prielaidų, jausite mažesnę įtampą, nerimą ir gali būti, jog sumažės ir situacijų, kuriose raudonuosite.
Dažniausiai žmonės, kurie stipriai nerimauja, mąsto kategorijomis "turiu", "privalau". Iš Jūsų laiško suprantu, kad Jums dažnai kyla mintys, jog privalote sukontroliuoti savo jausmus. Tačiau bet koks bandymas kontroliuoti savo emocijas ar paraudimą tik sukelia papildomą įtampą. Todėl nustokite kovoti su savo paraudimu. Nerimauti, suglumti, suklysti, sutrikti yra normalu.
Būtent dėl baimės suklysti, suglumti pradedame vengti naujų pažinčių, naujų įvykių, kitokių santykių. Bet savimi pasitikinčiu žmogumi tampame tuomet, kai įveikiame įvairius iššūkius, susipažįstame su naujais žmonėmis. Tuo metu dar geriau save pažįstame ir suprantame, kad galime daug daugiau nei įsivaizdavome. Todėl gyvenime svarbu ugdyti atvirumą patirčiai ir bandyti ką nors nauja. Tada bus visai nebaisu bendrauti ir su naujais žmonėmis.
Kitaip tariant, raudonavimo problemą išspręsite ne bėgdama nuo jo, o stengdamasi suvokti ir priimti tai, kas už raudonavimo slypi.
Pasikeitęs požiūris į paraudimą sumažins įtampą, nerimą. Todėl, jei pasijutote nejaukiai, pripažinkite tai garsiai: "Sutrikau ir nežinau, ką daryti." Naujoje kompanijoje galite pasakyti: "Artimiausią pusvalandį tikriausiai raudonuosiu." Jūs sąžiningai įspėjote - ir dabar galite ramiai sau raudonuoti į valias neeikvodami jėgų kovai su savimi.
Taigi priimkite save tokią, kokia esate, mokykitės atskirti prielaidas nuo faktų, nustokite kovoti su savo emocijomis ir dažniau prisiminkite ne tai, ką privalote padaryti, bet ko jums šiuo metu norisi.
Geriau pažinti save ir suprasti, ko Jūs šiuo metu norite, gali padėti įvairūs sąmoningumo pratimai. Pavyzdžiui, bent kelis kartus per dieną sau mintyse pasakykite, ką matote, ką girdite, ką jaučiate ir ką galvojate tuo metu, pradėdama sakinį taip: "Aš matau/girdžiu/jaučiu/mąstau..." Šis pratimas labai tinka, kai jaučiate, jog Jus vargina nuolatinis skubėjimas ar įkyrios mintys, nes padeda susitelkti į tai, kas vyksta čia ir dabar, ir sumažina įtampą.
Linkiu Jums sėkmės siekiant geriau pažinti save.