Pokalbis apie ribą tarp grįžtamojo ryšio ir patyčių

Gyvename tokiame amžiuje, kai, viena vertus, turime neribotas galimybes viešai reikštis, skelbti savo nuomonę ar talentus, kita vertus - tampame ir labiau pažeidžiami dėl vertinimų. Ypač jautriai į juos reaguoja paaugliai, ieškantys palaikymo internete - čia jie demonstruoja įvairius gebėjimus ir nuolat laukia komentarų bei "laikų". Kaip tai turėtų vertinti tėvai? Kalbamės su vaikų ir paauglių psichologe Aurelija Ananjevaite.

Kaip išmokyti vaikus tinkamai reaguoti į kritiką? "Pirmiausiai įvertinkime, ar tai, ko reikalaujame iš vaikų, galime įgyvendinti patys", - sako pokalbininkė.

Kaip jūs vertinate vaikų norą nuolat reikštis socialiniuose tinkluose?

Pirmiausiai pagalvokime, kodėl tai daroma. Juk ne šiaip sau. Ne šiaip sau atsirado internetas, ne šiaip sau atsirado socialiniai tinklai. Ne šiaip sau čia dalijamasi nuotraukomis, įrašais, savo pasiekimais ir laimėjimais ar paprasčiausia žinia, priminimu "aš esu". Visi žmonės yra reikalingi įvertinimo. Visi norime būti pastebėti. Tai žmogiškas siekis. Ir kuo mažiau šis poreikis patenkinamas šeimoje, darbe, mokykloje, būreliuose, bendraujant gyvai su artimaisiais ir draugais, tuo labiau, dažniau jis tenkinamas internete. Tai pirma priežastis, kuri skatina paauglius, taip pat ir suaugusius žmones reikštis virtualioje erdvėje: poreikis būti įvertintam.

Antroji priežastis - poreikis priklausyti bendruomenei. Tarkime, vaikas lanko šokių būrelį. Kolektyvas turi savo paskyrą internete. Repeticijos, koncertai yra filmuojami ir įkeliami į virtualią erdvę. Žiūrėdamas įrašą, gali mokytis žingsnelių, pastebėti savo klaidas, tobulintis. Jeigu vaikas neturi savo paskyros "Facebook'e", jis negali to daryti - taip jis "iškrenta" iš bendruomenės. Taigi vaikas yra priverstas dalyvauti socialiniuose tinkluose vykstančiame gyvenime. Tai tapo būtinybe, šiuolaikinio bendravimo dalimi.

Versti šiuolaikinius vaikus atsisakyti virtualaus bendravimo turbūt nerealu. Kaip tėvams paruošti atžalas tam, kad, sulaukę neigiamų vertinimų arba ignoravimo (o tai turbūt dar blogiau), jie nenusimintų?

Vaikams turime paaiškinti, kad, dalinantis informacija apie save viešai, visada yra pavojaus sulaukti ir piktų komentarų. Tokiu atveju svarbus ne tiek komentaras, kiek reakcija į jį. Kuo didesnė vaiko savivertė, kuo jis geriau pažįsta pats save, žino savo stipriąsias puses ir silpnąsias - ką jis sugeba, ko ne, - tuo stipresnis jo imunitetas kitų žmonių vertinimams.

Net pozityvi informacija kartas sulaukia negatyvaus vertinimo.

Taip, socialiniuose tinkluose paprastai dalijamasi tik pozityvia informacija - apie gerus gyvenimo įvykius, sėkmę, laimėjimus, apdovanojimus. Kai kuriuos žmones tai erzina. Toks džiūgavimas dėl savo sėkmės gali sukelti pavydą: "O kodėl tau taip viskas sekasi, o man - nesiseka? Kodėl tu sugebi, o aš taip nesugebu?" Pavydas virsta pykčiu, ir žmogus, dažniausiai ir pats to nesuvokdamas, nesąmoningai, jį spontaniškai išlieja rašydamas piktą komentarą. Taip jis išreiškia savo paties būseną. Sumenkindamas kito sėkmę ar gebėjimus, juos išjuokdamas, jis tarsi pasikelia savivertę.

Virtuali erdvė tapo savotiška terapija jaučiantiems pyktį ir įtampą, ypač kai yra galimybė komentuoti ne savo vardu arba anonimiškai.

Taip. Bėdos prasideda tada, kai kas nors tokią informaciją priima asmeniškai ir už gryną pinigą.

Kartą vienas suaugęs žmogus "feisbuke" parašė eiles apie meilę. Liūdnas. Galbūt jis tik išreiškė savo būseną, visai nelaukdamas įvertinimo, bet kitas žmogus sąmojingai brūkštelėjo, kad tokius eilėraščius kurdavo 7 klasėje. Dviprasmiška situacija.

Riba tarp pajuokavimo ir patyčių - labai plonytė. Kartais norisi sublizgėti sąmoju, bet subrendęs žmogus prieš tai vis dėlto galėtų savęs paklausti, ar toks jo sąmojis laiku ir vietoje bei kaip jis paveiks. Kita vertus, tas, kuris dalijasi savo asmeniniais išgyvenimais, jausmais, turi būti pasirengęs grįžtamajam ryšiui, kuris gali būti ir negatyvus. Todėl prieš dalijantis savo būsena verta paklausti savęs: kokios reakcijos aš tikiuosi?

Gal jokios? Žmogus tiesiog nori išlieti jausmą.

Taip, iš tiesų tai yra jausmo įrašas. Ir jeigu įrašas viešas - kiti turi teisę pareikšti apie tai savo nuomonę. Toji nuomonė - tai irgi jausmo įrašas. Kažkas perskaitė, sukilo jausmas - užrašė. Tai ne eilėraščio vertinimas, jeigu kalbėsime apie konkretų atvejį, o jausmo išraiška. Jei norime dalintis, mums tenka išmokti su tuo būti. Būnant su tuo svarbiausia yra atminti, kad tik mes patys sprendžiame, priimti tai giliai į širdį ar ne.

Pikti žodžiai nuodija.

Taip, tai realūs nuodai. Tą gali patvirtinti kūno psichoterapeutai. Šie nuodai fiziškai veikia savijautą, kūną - gali imti skaudėti sprandą, galvą ir pan. Bet kartoju: mes turime patys nuspręsti, ar mums reikia tuos nuodus nuryti. Man patinka rašytojos Ilzės Butkutės mintys apie tai, kaip veikia žodis. Jos citata: "Arši, savitikslė kritika iš tiesų gali išsukioti kitam vos pradėjusius dygti sparnus, o išmintingai pasakytas palaikymo žodis prikelti žmogų iš didžiausios nevilties."

Tiek suaugęs žmogus, tiek paauglys iš anksto, dar prieš susidurdamas su įžeidžiamais vertinimais ir komentarais, turi turėti išsiugdęs kritinį požiūrį į kitų vertinimus. Jis turi žinoti, kad įžeidžiantys komentarai neturi nieko bendro su juo pačiu, realiais jo gebėjimais ir asmens verte. Komentaras - tai ne rodiklis.

Kaip reaguotumėte jūs?

Laikydamasi požiūrio, kad tai atskiro žmogaus momentinė nuotaikos išraiška, tikrai nesileisčiau į diskusijas, nieko jam neįrodinėčiau ir nesiteisinčiau. Ir vaikams, ir jų tėvams per seminarus, konsultacijas vis kartoju: jūs nepakeisite kito žmogaus, tai neįmanoma. Tai ne jūsų galioje. Todėl nereikia veltui švaistyti savo energijos. Aš parašyčiau: "Ačiū už informaciją". Dar galima pajuokauti, galima ištrinti komentarą, užblokuoti komentuotoją ir pan. Yra daugybė išeičių, iš kurių blogiausia - liautis rašius eilėraščius.

Realiame gyvenime neištrinsi ir neužblokuosi. Kaip vaikus pamokyti reaguoti į bendraamžių komentarus dėl išvaizdos, socialinės padėties, kurią išduoda tam tikrų daiktų turėjimas ar neturėjimas?

Išmokyti galima tik pavyzdžiu. Savo elgesiu. Buvimu kartu. Bendra turininga veikla. Sąžiningais, atvirais pokalbiais apie gyvenimą ir pasaulį. Kito būdo nėra.

Žmogus iš prigimties nėra linkęs vertinti kito žmogaus pagal daiktus - to vaikai išmoksta augdami, stebėdami aplinką, mėgdžiodami suaugusiuosius. Todėl mokyti vaikus galime tik patys rodydami pagarbą vienas kitam - šeimoje, gatvėje ir t. t.

Pirmiausiai įvertinkime, ar tai, ko reikalaujame iš vaikų, įgyvendiname patys. Ar mūsų poelgiai, pasirinkimai byloja, kad mums svarbiau žmogaus geri darbai, asmeninės savybės, o ne išvaizda ir socialinė padėtis? Kokias vertybes mes realiai - ne žodžiais - palaikome? Ar mes patys labiau jaudinamės dėl to, kaip atrodome kitiems, ar dėl to, kokie esame iš tikrųjų? Ar renkamės patogumą, ar savo principus? Ar patys gerbiame, užjaučiame, sutramdome pyktį?

Visa tai matydami, vaikai mokosi gerbti save ir kitus. Tada jie įgauna imunitetą, taip reikalingą netobulų žmonių pasaulyje - tarsi skydą, kuris saugo juos nuo "tariamos vertės" sumenkinimo ir sužeidimų. Tokie vaikai žino savo tikrąją vertę.

Vaikai noriai stebi per televiziją pramogines muzikines laidas, kuriose atrandami jauni talentai. Tačiau matome tą pačią bėdą: žemą vertintojų komentavimo kultūrą. Nori nenori, tai yra blogas pavyzdys, kuris užkrečia.

Mano požiūris į šias laidas dvejopas. Viena vertus, tokia praktika projekte dalyvaujančius jaunuolius išties grūdina - to, be abejo, reikia scenos žmonėms. Kita vertus, man pikta ir gaila, kad jaunųjų talentų ugdytojai nelabai sugeba perduoti aiškų grįžtamąjį ryšį. Tai, ką jie kalba savo mokytiniams vertindami jų pasirodymus, dažnai nepasako nieko. Jeigu žmogus nesuprato, ką konkrečiai padarė gerai, ką - blogai, tai jam nepadės tobulėti. Vertinimai pernelyg abstraktūs. Pavyzdžiui, ką reiškia įvertinimas "Tai buvo parodija"? Nieko. Žmogus klausosi ir nesupranta, ką jis padarė ne taip, o svarbiausia - kaip jam tai pataisyti.

Bet čia aš norėčiau atkreipti dėmesį į vieną labai svarbų dalyką. Kalbėdami apie piktus komentarus, agresyvias reakcijas, menkinančius vertinimus, patyčias, mes visada turime galvoje kitus žmones, ne save. Todėl, kad nepriimtiną, skaudinantį elgesį visada lengviau atpažinti stebint kitą.

Mes visi taip elgiamės.

Taip. Vieni su kitais, su savo vaikais, su artimaisiais, kolegomis, kaimynais, praeiviais... Tik nematome patys savęs iš šalies. Ir pikti komentarai internete, ir žema bendravimo kultūra, sklindanti iš pramoginių laidų, - visa tai yra dalis bendro peizažo, kuriame esame ir mes.

Kodėl mes tai darome?

Tai eina iš kartos į kartą, tai įaugę mums į kraują - pastebėti, sureaguoti, įvertinti tik tai, kas blogai.

Stebėkite save, kai vaikas ką nors padaro ne taip: išpila, sugadina, sutepa... Mes akimirksniu reaguojame. Mes visada pamatome, ką jis padarė blogai arba nepadarė visai.

Stebėkite save, kai vaikas padaro ką nors gerai, savarankiškai, įveikia ką nors sunkaus.

Stebėkite save, kai vaikas mokykloje gauna, pavyzdžiui, aštuonetą. Ar džiaugiatės, kad jis neblogai sudorojo matematikos uždavinį? Ar apšaukiate, kad ne dešimtuką?

Mes visi trokštame iš kitų girdėti gerus žodžius, padrąsinimus, bet ar patys juos dažnai sakome?

Kodėl taip yra, kodėl negatyvas laimi?

Dėl to iš dalies kalta evoliucija. Žmogus per amžius mokėsi pastebėti blogus - pavojingus, grėsmingus dalykus, kad išgyventų. Nesąmoningai tai darome iki šiol. Tačiau dabar aplink nėra tiek grėsmių, todėl, pasitelkę sąmoningumą, galime keistis: labiau pasitikėti vieni kitais, dažniau pastebėti gera ir linkėti gero.

Dar viena situacija, kuri suaugusiesiems gal ir pasirodys juokinga, bet paaugliukėms tai svarbu. Socialiniame tinkle mėgstama rengti grožio konkursus ir, žinoma, kažkuri gauna mažiausiai "laikų". Kokia būtų ašarų prevencija?

Jeigu dėl to verkia, pirmiausiai reikia išklausyti. Bandyti suprasti, kas būtent nuliūdino.

Išvengti tokių ašarų padeda vaiko pasitikėjimo savimi ugdymas. Skatinkite atžalas pažinti save ir sąžiningai vertinti savo gebėjimus ir netgi išvaizdą. Vaikas, žinantis, kad turi antsvorio arba rusvus plaukus, ramiau reaguos, jeigu kas nors jį pavadins "storu" arba "ryžu". Tai bus nemalonu, bet jeigu jis žinos savo vertę, kažkieno neetiškas pasakymas jos tikrai nesunaikins.

Svarbu, kad vaikas aiškiai suprastų, jog tikrąją žmogaus vertę parodo ne jo išvaizda - grožis, svoris, ūgis ar kūno matmenys, o jo unikalumas. Kalbėkite pavyzdžiais. Pavyzdžiui, apie Ievą Krivickaitę - paauglę, kuri nusiskuto ilgus plaukus dėl vėžiu sergančių vaikų, parodydama jiems solidarumą, ir padėjo surinkti daugiau negu 30 tūkst. eurų jiems gydyti.

Neseniai žurnalas "Time" paskelbė įtakingiausių pasaulyje paauglių sąrašą. Jame - berniukas, savo verslą pradėjęs nuo 9 metų, mergaitė, išradusi naują būdą Ebolos virusui gydyti, pakistanietė Malala, nuo 11 metų kovojanti už mergaičių teisę mokytis, kuri pernai, būdama 17 m., gavo Nobelio premiją už darbą ginant vaikų teises... Kalbėkite apie tai šeimoje. Apie tai, kas iš tikro svarbu.

Ugdant savivertę, svarbiausias klausimas - už ką tu pats save vertini.

Kaip padėti vaikui tai atrasti ir suprasti?

Savo darbe su vaikais (ir su tėvais) naudoju tokį metodą, galite juo pasinaudoti šeimoje. Tegu vaikas parašo 10 sakinių (suaugusiems - 20), kurie prasideda "Aš esu..." Kas esu, koks esu... Paskui kartu aptarkite. Jeigu vaikas parašė: "Aš esu nevykėlis", klauskite, kodėl jis taip mano, kuo remdamasis. Gali būti, kad kai kuriuos savo gebėjimus pervertina ir dėl to kenčia.

Toks metodas padeda išsigryninti, kurioje srityje esate stiprus, o kur galbūt reiktų pasitobulinti - jeigu to reikia. Kartais persistengiama ir bandoma būti unikaliam visose srityse... Gal vaikui nesiseka dailė ar muzika, bet jeigu jis - stiprus plaukikas, tuomet ar verta jį spausti dėl meno..?

Kažkur spaudoje skaičiau mokytojos prašymą tėvams: nebegirkite vaikų, jie ir taip per gerai apie save galvoja.

Ir girti, ir peikti, reikia už konkrečius dalykus, kad vaikas suprastų, už ką konkrečiai jis giriamas. Negalima aukštinti vaiko abstrakčiai: "Tu pats geriausias", "Tu pats gražiausias", nes tuomet jis jaučiasi pranašesnis už kitus "apskritai".

Arba dėl to, kad yra apdovanotas patrauklia išvaizda.

Vaikas turi būti giriamas už tai, ką padarė pats. Į ką įdėjo pastangų. Jeigu ko nepadarė - irgi peikti konkrečiai: kad nepadarė, o ne kad jis "tinginys". Nereiktų vertinti paties vaiko - kalbėkite konkrečiau.

Vaikų pasitikėjimą savimi reikia ugdyti. Tai susiję ir su mokymosi motyvacija, kurios taip pasigenda mokytojai, su saviverte, pasitikėjimu aplinkiniais, - visa tai skatina vienus ar kitus pasirinkimus, savarankiškumą, atsakomybę...

Vedu praktinius seminarus tėvams apie tai, kaip motyvuoti vaiką mokytis, kaip išgyventi paauglystės laikotarpį, kaip bendrauti su vaiku, kad jis klausytų ir girdėtų, bei panašiomis temomis. Jeigu tėvus šie klausimai domina, jie lengvai ras informaciją internete.

Jūs taip pat padedate sunkaus elgesio vaikams.

Taip, Tauralaukio progimnazijoje dirbu su specialaus dėmesio reikalaujančiais vaikais, kuriems kyla mokymosi ir elgesio sunkumų. Padedu jiems ir kaip psichologė, ir kaip mokytojo padėjėja.

Tai vaikai, kurie skriaudžia klasės draugus?

Nemanau, kad šie vaikai nusipelnė tokio vertinimo: "Skriaudžia klasės draugus". Jie yra ypatingi vaikai, kurie nusipelnė daugiau rūpesčio, kad galėtų suprasti, kas klasėje, mokykloje ar namuose galima ir kas draudžiama. Be to, ar skriauda yra tai, kad būtent jie mus visus moko lankstumo, kantrybės, stiprybės, atsakingumo? Mes jiems galime būti dėkingi už tai, kad moko mus būti atlaidesnius ir atrasti tokias savybes, kurių net nemanėme, kad turime.