Būti čia ir dabar: Kovojant prieš patyčias

Pastaruoju metu mano aplinkoje dažniausiai aptariamos dvi temos: patyčios mokykloje ir motyvacija mokytis. Pripažinsiu, apie abi temas būtų galima kalbėti labai daug, tačiau šį kartą jaučiu didžiulį norą pakalbėti apie patyčias mokykloje. Tiksliau, kiek stipriai mes jas pastebime ir kaip bet retai vaikus mokome draugauti.

Kažkodėl šiuo metu mokykloje stipriai vyrauja įsitikinimas, jog mes turime pastebėti kiekvieną patyčių atvejį ir užkirsti kelią tolimesniam tyčiojimuisi. Iš to seka, kad vaikai tampa jautrūs ir kupini pasimetimo, pykčio, nusivylimo, liūdesio. Mokinys šiuo metu įsiunta, kai duodamas pastebėjimas apie jo suplyšusius batus, išgirdus, kaip iškraipomas jo vardas ar kritikuojamas jo darbas. Visa tai jis priima kaip pasityčiojimą iš jo. Gal taip ir yra? Bet tuo pačiu kyla klausimas: kur riba tarp patyčių ir grįžtamojo ryšio?

Vaiko įsitikinimą, jog aplinkiniai iš jo tyčiojasi sustiprina ir tėvai. Vaikui vieną kartą papasakojus tėvams, jog klasės draugas viešai pasijuokė iš jo pasakojimo anglų kalba, kažkodėl tėvai jaučia didžiulę pareigą kasdien paklausti: „O šiandien iš Tavęs niekas nesijuokė?“. Tokiu būdu skatindami vis dažniau vaiką pastebėti, kas iš jo juokiasi, tyčiojasi. Ir nori nenori vaikas pradeda vis dažniau pastebėti kitų patyčias ir vis mažiau ima pasitikėti klasės draugais. Galiausiai, būti patyčių auka tampa jam įprasta.

O jei netampa patyčių auka, tampa klasės „peštuku“, kuris į kiekvieną pastabą, stumtelėjimą ar žnybtelėjimą reaguoja kumščiais. Ir čia neapsieita be suaugusiųjų indėlio. Ne retai vaikui, atėjus ir papasakojus mokytojui, jog jį nuolat skriaudžia kitas klasės draugas, tenka išgirsti: „Mokykis pats spręsti konfliktus“. O grįžus namo tam pačiam vaikui papasakojus, kad jį nuolat stumdo suolo draugas, tėvai pasako: „Stumk jį atgal!”. Taigi, vaikas lieka vienas spręsti jam kylančius konfliktus ir ginti save kaip moka. Vienu atveju ima pravardžiuoti kitus, kitu – vis dažniau muštis.

Mes turime išmokti neignoruoti vaikų tarpusavio konfliktų ir mokyti juos spręsti. Pirmiausiai turime vaikus išmokyti, jog visi, kurie buvo klasėje, kambaryje ar matė muštynes lauke, yra atsakingi už konfliktą. Kiekvienas vaikas gali ir pradėti, ir sustabdyti tyčiojimąsi, pasijuokimą ar muštynes. Šalia to, namuose ir pamokose dažniau turėtume šnekėti ne apie tai, kad vaikai elgiasi netinkamai, o koks yra tinkamas elgesys. Kitaip tariant, vaikus turėtume mokyti gerbti vienas kitą ir susidraugauti.

Štai penktadienį vedžiau klasės valandėlę, kur mokytoja prašė pakalbėti apie patyčias. Visą šį užsakymą paverčiau prašymu – praves pamoką apie draugystę. Iš tos pamokos metu kalbėjome apie:

· Svajones. Sužinojau, kad kai kurie vaikai svajoja turėti gyvūnėlių sporto klubą, kiti - nukeliauti į kosmosą, treti – tapti žymiais sportininkais. Iš pradžių paklausus apie svajones, pakilo tik kelios rankos. Bet kuo daugiau vaikų pasakydavo savo svajones, tuo daugiau iškeltų rankų pamatydavau. Galiausiai visi žinojo vienas kito svajones. O kada jūs paskutinį kartą pasakojote apie savo svajones?

· Panašumus. Aptarėme, kuo visi klasės draugai tarpusavyje panašūs ir išsiaiškinau, kad dauguma iš jų žaidžia kompiuterinius žaidimus. Pati buvau pamokyta žaisti GTA4 ir dabar tikrai žinau, ką veiksiu vakarais :D

· Žmones, kurie mums įkvėpia. Ir šioje padariau įžvalgą - jog tiek vaikus, tiek suaugusiuosius dažniausiai įkvėpia seneliai ar močiutės. Būtent jų kantrybė, ištvermė, patirtis ir išmintis moko, įkvėpia ir skatina toliau siekti savo tikslų.

· Kūrėme slaptus rankų paspaudimus. Kiekvienas ritualas, kuris sieja tik draugų būrį, šeimą, kolektyvą, sukuria ypatingą jausmą, jog mes priklausome ypatingai „gaujai“, kurią sieja tik jai būdingos taisyklės, tradicijos ir įsitikinimai.

Trumpai tariant, manau, jei vaikus mokysime bendrauti nuoširdžiai ir atvirai, atskleisime, jog jie turi daugiau panašumų nei skirtumų ir kursime juos vienijančius ritualus, tuomet vaikai mokykloje sutiks daugiau draugų nei norinčių iš jo pasityčioti klasiokų.

Kovojant prieš patyčias – pokalbis apie draugystę