AURELIJA ANANJEVAITĖ
Gal dažnai iš
mano pastebėjimų, pasakojimų ir pokalbių apie mokyklą daugumai gali atrodyti,
kad man ten puikiai sekasi. Dažniausiai taip ir būna. Bet pasitaikė ir momentu,
kai tikrai klausdavau savęs: ką aš čia veikiu?
Kai esi
mokinys, visada atrodo, kad mokytojo darbas - vieni niekai. Tačiau kai atsiduri
mokytojo vietoje, supranti, jog mokytojas ir yra tikrasis terminatorius. Mokytojas
privalo gerai pravesti pamoką. Mokytojas turi pastebėti kiekvieną mokinį.
Mokytojas turi atsižvelgti į mokinių lūkesčius. Mokytojas turi apsaugoti
kiekvieną mokinį. Mokytojas privalo išklausyti kiekvieną mokinį. Mokytojas turi
būti visada geros nuotaikos. Mokytojas turi gebėti atspindėti savo jausmus.
Mokytojas turi mokėti reflektuoti. Mokytojas turi gebėti išmokyti kitus
reflektuoti. Mokytojas privalo būti charizmatiškas. Mokytojas turi gebėti
sudominti. Mokytojas privalo... Mokytojas turi... Mokytojui reikia....
Ir va su
tokiomis mintimis ir nerealiais reikalavimais aš įžengiau pirmą kartą į
kabinetą, o ten pamoka po pamokos sutikau dvylika labai skirtingų klasių. Ir
kiekviena klasė dar su savo reikalavimais bei išbandymais. Vieni prašė
sugrąžinti buvusį mokytoją. Kiti žiūrėjo, kaip reaguosiu į nuolatinį lakstymą
po klasę. Treti stebėjo, kaip reaguosiu į jų užduodamus kompromituojančius klausimus.
Ketvirti bandė parodyti, kad jau dabar žino daugiau nei aš. Penkti...
Dabar
žvelgiant iš laiko perspektyvos suprantu, kad tos pirmosios pamokos kiekvienoje
iš dvylikos klasių buvo nerealiai reikšmingos. Būtent pirmųjų pamokų metu
mezgėsi santykis tarp mokinių ir mokytojo. Ir atrodo, kad tuo metu veikė keista
magija, kuri ir lėmė, su kuriomis klasėmis buvo dirbti gera, o kurių klasių
pamokų baimindavausi.
Kadangi šią
savaitę su mokiniais daug aptarinėjame ir apibendriname visus metus.
Diskutuojame, kas pamokų metu patiko, kas nepatiko ir ko jie išmoko.
Bediskutuojant kyla ir įvairiausios įžvalgos. Bet pagrindinė yra ši: „Pamokos
sėkmė priklauso nuo santykio su mokiniais.“
Bet čia iš
karto kyla klausimas: kas tą santykį kuria? Pirmiausiai, santykį kuria
gebėjimas išklausyti ir išgirsti vienas kitą. Manau, kad mokytojui pradžioje
svarbu gebėti išgirsti, ko mokiniai nori ir parodyti, kad juos išgirstate.
Pateiksiu pavyzdį. Kadangi esu etikos mokytoja, tai mokiniai visada nori tas
pamokas praleisti laisvai, todėl šios pamokos neretai asocijuojasi su filmų
žiūrėjimu. Tad jau nuo pirmų pamokų
sulaukiau prašymų parodyti kokį filmą. Ir su vienos klasės pageidavimais
sutikau. O kitai klasei nesutikau rodyti filmo, kurio jie pageidavo. Gavosi
taip, kad klasė, kuri žiūrėjo norimą filmą, vėliau noriai įgyvendino veiklas,
kurias siūliau aš. O tie, kurie negavo trokštamo filmo – ilgai dar priešinosi
mano siūlomai tvarkai. Visa tai mane stipriai pamokė, kad santykyje su vaikais
labai svarbu atliepti jų poreikius. Ir čia jau tik kiekvieno mokytojo
sprendimas, kaip tie mokinių poreikiai bus atliepti.
O kaip jau
mokinių poreikiai yra atliepti, pasidaro svarbūs kiti aspektai: mokinių
nenuvertinimas, jų talentų, privalumų ir galimybių atskleidimas, įtraukianti
veikla ir pan. Iš pirmųjų mokslo metų aptarimo supratau ir dar kai ką: „Svarbu
mokiniams duoti darbo ir leisti patiems atrasti mokymosi ir kūrybiškumo
džiaugsmus, kad ir kaip jie tam priešintųsi“.
Tačiau, šį
tekstą ėmiausi rašyti ne tik dėl to, kad plačiau pasvarstyčiau, kaip su
mokiniais sukurti gerus santykius. Norėjau pasidalinti ir tuo, kad su kokiu
ketvirtadaliu iš visų klasių man sunkiai sekėsi užmegzti ryšį visus mokslo
metus. Šios klasės apibendrinant pamokas labiausiai teigė, kad jiems pamokose
trūko įvairiapusiškesnės veiklos. Jiems sunkiausia buvo pasakyti, ko išmoko
pamokų metu.
Galima
pasakyti, kad per mažai stengiausi ir ne viską išbandžiau, kad geriau pažinčiau
vaikus. Kad geriau suprasčiau juos ir jų poreikius. Ir tikiu, kad tikrai kažko nepadariau.
Bet tuo pačiu prisiminiau psichologijos paskaitas. Ne kartą mus per
psichologinio konsultavimo kursą buvo akcentuojama, kad ne visus žmones galime
konsultuoti ir ne kiekvienam galime padėti. Mokė, jog svarbu suprasti, kad
kiekvienas žmogus yra ribotas ir ne su visais žmonėmis gali būti draugas, ne
visiems gali būti psichologas. Man atrodo, kad šią pamoką turi išmokti ir
kiekvienas mokytojas. Svarbu suprasti, kad atsiras klasių, su kuriomis užsimegs
geras kontaktas iš karto. Su kitomis jis vystysis po truputį. O su kai kuriomis
klasėmis bus sunku bendrauti.
Ir dažniausiai
mes, mokytojai, tokias klases vadiname „sunkiomis“ klasėmis, kurios nieko
nenori, yra arogantiškos ir tinginės. Dažniausiai tokios klasės apibūdinamos
įvairias epitetai ir gauna nerealiai daug etikečių. Ir tos etiketės
trukdo dirbti mums, mokytojams. Nes tuo metu mes į pamokas ateiname su baime ir
išankstiniu nusiteikimu, kad šioje klasėje vėl pamoka bus nesėkminga, kad
mokiniai vėl triukšmaus ir bus nevaldomi. Tokiu būdu mes tik apsunkiname savo
darbą ir sulaukiame to, ko tikimės.
Šiuo atveju
sunku pasakyti, ką daryti, kai sunku atrasti ryšį su klase. Bet uždavus
klausimą: „Ką daryti, kad nenuvertinčiau vaikų iš anksto?“, atsakymas kyla toks: „Tikėti mokiniais.“ Ir
nors man tik su viena iš ketvirtadalio klasių pavyko atrasti ryšį, man tai
patvirtina, jog tikėjimas veikia. Nes po košmariškos pažinties, kai kiekvienas
jų lakstė, šūkavo ir darė ką norėjo pirmųjų pamokų metu, mokslo metų pabaigoje
jie gali ištarti: „Mums patiko su jumis klausytis muzikos, kurti, žaisti ir
kalbėtis.“ Tai leidžia patikėti, kad apsiginklavus kantrybe net ir su klase, su
kuria sudėtinga bendrauti, galima susikurti santykį.
žymės: Edukacinė psichologija
