Būti čia ir dabar: Visi mokiniai protingi ir tokiais tapti jiems padeda mokytojai

Šią savaitę tenka (ir dar teks :)) bendrauti su žmonėmis, kurie yra neabejingi mokyklai, švietimui ir pačiam mokymo(si) procesui. Kiekvienas iš mano susitiktų žmonių nori ir siekia, kad mokykla taptų antraisiais namais tiek mokytojui, tiek mokiniui. Tačiau daugumą iš tų sutiktų žmonių pasakojo ir apie baimę. Mokiniai pasakojo, kad bijo mokytojų. Mokytojai - administracijos. Administracija - savivaldybės. Savivaldybė - ministerijos. Visa ši baimė kausto daugumą švietimo darbuotojų.

Prisipažinsiu, tik atėjusi į mokyklą ir aš nežmoniškai bijojau. Iš pradžių bijojau mokinių. Po to bijojau, kad tik nei vienas pamokoje nesusižeistų ir nenusilaužtų sprando. Po to bijojau, kad mokiniai nieko mano pamokų metu neišmoks. Dar bijojau, kad tik valdžia neišvarytų pamatę kaip nekokybiškai dirbu. O visų labiausiai, bijojau klysti. Ir jaučiau, kaip baimė(s) vis didėja. Dar prie to prisideda nusivylimas savimi, mokymo sistema ir pačia mokykla.

Būtent šiame taške priėjau kryžkelę ir turėjau apsispręsti, arba toliau gyventi su baime, nusivylimu ir išnykti švietimo sistemoje, arba kažką pakeisti. Ir aš pasirinkau antrąjį variantą. Todėl pirmiausiai pažvelgiau giliai į save viduje. Pasvarsčiau, ko aš noriu ir ko tikiuosi iš darbo mokykloje. Pradėjau vertinti save kaip mokytoją ir kaip specialistę. Ir galiausiai supratau, kad kiekviename santykyje už viską yra atsakingos abi pusės.

Kitaip tariant, mano, kaip mokytojos, pareiga ir darbas yra sukurti erdvę mokymuisi ir paskatinti mokinius mokytis. Tačiau aš nesu atsakinga už tai, kiek mokinys išmoks. Todėl dabar nuolat ieškau įvairiausių būdų, kaip mokiniams suteikti pasirinkimo laisvė. Ir šiuo atveju būna, kad pamokos pradžioje dirba tik trys mokiniai, o pamokos pabaigoje šią kompaniją papildo dar penki mokiniai. O keisčiausia būna tai, kad visi iš pamokos išeina žinodami kokia buvo pamokos tema ir bent vienu sakiniu gali papasakoti apie ką kalbėjome. Keistas paradoksas, kuo labiau leidi pasirinkti, tuo daugiau dirbančių klasėje ir tuo mažiau pasipriešinimo pačiam mokymuisi.

Tuo pačiu pamokoje labai svarbios yra nuostatos. Jei mokinys ateis į pamoką su nusiteikimu, kad vėl bus nuobodu, tokia pamokas ir bus. Jei mokytojas ateis į pamoką su lūkesčiu, jog mokiniai neklausys jo. Taip ir bus. Trumpai tariant, ko norėsi, tą ir gausi. O jei ateisime į pamoką be lūkesčio, gali būti, kad joje tiek mokytojas, tiek mokinys atras iš ko pasimokyti. Svarbu suprasti, kad kiekvienas mokinys gali kažko išmokti ir kiekvienas mokytojas gali išmokyti.

Tačiau to nepakanka, kad mokiniai būtų pilnai įsitraukę į pamoką ir joje aktyviai dalyvautų. Iš įvairiausių diskusijų su mokiniais, pastebėjau, jog mokinius paskatina mokytis įkvepiančios asmenybės. Jiems ypač svarbu, kad mokytojas butų charizmatiškas, daug ką išmanantis ir sugebantis pasisakyti ne tik savo dalyko temomis. Ties šita sritimi man reikia stipriai padirbėti ir tai kol kas yra mano delta. Bet šie mokinių norai rodo, kad mokytojas turi gyventi ne tik mokykla. Jis privalo turėti ir savo asmeninį gyvenimą, hobius, pomėgius bei gerus draugus ir šeimą.

Čia paminėjau kelis aspektus, kurie lemia gerą mokymą(si). Tačiau mano nuomone, didžiausias viso mokymo(si) proceso varikliukas yra smalsumas. Tas neaišku iš kur ir kaip kylantis vidinis noras dar daugiau paskaityti, dar daugiau pabandyti ir vis rečiau ištarti žodelį „ne“. Ne iš vieno mokinio teko išgirsti, kad būtent jis ir padės išgyventi taip greitai besikeičiančioje visuomenėje.

Bet viso to nebus be bendravimo. Be istorijų, kuriomis gali pasidalinti tiek mokytojas, tiek mokinys. Be grįžtamojo ryšio, kuris skatina tobulėti ir keistis. Be nuolatinio kalbėjimosi apie mums aktualius klausimas. Be siekio išspręsti kylančias problemas. Be nuolatinio dalijimosi savo patirtimi.