Būti čia ir dabar: Anūkai ir seneliai: ar gali meilės būti per daug?

Meilės pamatuoti neįmanoma. Tačiau daugelis senelių pripažįsta, jog anūkus myli net labiau nei savo vaikus! Gerai tai ar blogai? Gerai, nes būti besąlygiškai mylimiems vaikams labai svarbu. Blogai – jei senelių namuose išnyksta visos taisyklės, o perdėtas rūpestis sukviečia visų apylinkių „ožiukus“.

Nauja gyvenimo prasmė

Senelių meilė negali stebinti. Visą gyvenimą dirbę, sunkiai auginę savo vaikus, dažnai sveikatos problemų turintys žmonės, vos išvydę pirmąjį anūką keičiasi tiesiog akyse. Remiantis Amerikoje atliktais tyrimais, 72 proc. žmonių buvimas seneliais gyvenime yra pats svarbiausias. O 90 proc. senelių anūkėliai – pati įdomiausia tema.

Galime drąsiai manyti, kad panašią statistiką, atlikus apklausą, gautume ir Lietuvoje. Juk mūsų šalyje kartų ryšiai itin glaudūs. Senelių ir anūkų ryšys ne tik džiugina, bet ir yra labai naudingas vaikams. Psichologė Aurelija Ananjevaitė aiškina, jog vaikai, bendraudami su vyresnio amžiaus žmonėmis, mokosi pakantumo, tolerancijos ir nuoširdumo. Bendra veikla su seneliais lavina atmintį, kūrybinį ir analitinį mąstymą. O svarbiausia – vaikai labiau pasitiki savimi ir daug lengviau užmezga santykius su skirtingais žmonėmis.

Vietoj psichologo – pas močiutę ir senelį

Dar neseniai į pensiją išėjusia močiutei prižiūrėti anūką, kol tėvai dirba, buvo beveik jos pareiga. Skandinavijoje, Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje seneliai retai laikomi visada laisva aukle. Ten anūai dažnai aplankomi tik pasidžiaugti. Psichologė A. Ananjevaitė sako, kad panašių tendencijų galima pastebėti ir Lietuvoje. Tiesa, čia seneliai gal ir norėtų pralesti daugiau laiko su anūkais, bet jaunieji tėvai nelabai nori jiems patikėti auginti ir auklėti savo vaikus. Kodėl taip yra? Specialistė įžvelgia kelias priežastis. Vieni tėvai nori, kad vaikai daugiau bendrautų su savo bendraamžiais ir lavintų savo bendrvimo įgūdžius. Kiti tėvai nori tik patys būti atsakingu už savo vaikų auklėjimą. Taip dažniausiai išvengiama konfliktų tarp tėvų ir ir senelių. Praleisdamas daugiau laiko ne su artimaisiais, o su auklėtojais, auklėmis, mokytojais, bendraamžiais, vaikas įgyja pasitikėjimo savimi ir yra lankstesnis. Deja, praranda bendravimo džiaugsmą su seneliais ir dažnai netenka progos nuoširdžiai pasidalyti savo džiaugsmais, vargais ir atradimais. Tačiau būtent šis dalijimasis savo patirtimi su seneliais vaikus moko spręsti kilusias problemas ir priimti save tokį, koks esi. Ne veltui tyrimai rodo, kad vaikai, kurie bendravo su seneliais ir močiutėmis, daug rečiau kreipiasi į psichologus.

Auklėti ar lepinti?

Daugeliui jaunų tėvų yra tekę patirti situaciją, kai pas senelius atveža vaiką, o išsiveža mažą „pabaisiuką“. Mama sako, jog saldainių galima tik pavalgius pietus, bet močiutė suspėja įkišti keletą dar iki pietų. Tėtis sako, kad žaisime kitą žaidimą tik sutvarkę išverstus senelio stalčius, bet senelis moja ranka, jog jis pats viską surinks. Gal tikrai teisingai sakoma, kad auklėti vaiką – tėvų pareiga, o seneliai gali lepinti? Pasitaiko ir atvirkščiai – tėvai leidžia kur kas daugiau nei seneliai, tad šie pradeda anūką auklėti.

Psichologė A. Ananjevaitė sako, kad turi skirtis senelių ir tėvų vaidmuo, bet ne elgesio taisyklės. Seneliai dažniau turėtų būti klausytojai, guodėjai, patarėjai, ramsčiai. Jie supranta, ką vaikai išgyvena ir kaip keičiasi skirtingais amžiaus tarpsniais. Todėl jų pareiga – leisti tėvams suprasti ir patirti visą tėvystės džiaugsmą. Tačiau seneliai irgi turėtų mokėti pasakyti „ne“. Kitaip vaikai susidarys įspūdį, kad vyresnio amžiaus žmonės įgyvendina kiekvieną norą, ir kels vis didesnius reikalavimus. Jei seneliai yra įtraukiami į vaiko auginimo ir auklėjimo procesą, svarbu drauge aptarti, ko bus reikalaujama iš vaiko, kas vaikui bus leidžiama, o kas draudžiama. Vaikas turi justi, kad tiek tėvai, tiek seneliai reikalauja iš jo to paties. Kitaip atžala pasimes. Vieni iš auklėtojų taps „geriečiais“, kiti – „blogiečiais“.

Psichologė drąsina močiutes ir senelius nebijoti užsiimti su anūkais kuo įvairesne veikla: drauge kepti pyragus, skaityti knygas, eiti į iškylas, konstruoti. Bendra veikla padės geriau pažinti vienas kitą ir suprasti, kas domina anūkus. Beje, kuo vaikas jaunesnis, tuo lengviau atrasti su juo bendrą kalbą. Užtenka drauge pažaisti ar papasakoti įdomią istoriją.

Į kovą – dėl teisės bendrauti

Jei šeima išsiskyrė, seneliai iš tėčio pusės neretai labiau nuskriaudžiami nei seneliai iš mamos pusės. Juk dažniausiai vaikai lieka gyventi su mama. Tad natūralu, jog ir su jos tėvais susitinka kur kas dažniau nei su tėčio tėveliais. Vertėtų žinoti, kad teisę bendrauti su vaikaičiais seneliams užtikrinti Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Jame sakoma, jog tėvai „turi sudaryti sąlygas vaikams bedrauti su artimais vaiko giminaičiais, jeigu tai atitinka vaiko interesus“. Artimaisiais giminaičiais laikomi tėvai, broliai, seserys ir seneliai. Taigi, nepavykus susitarti gražiuoju, dėl galimybės matyti anūkus galima kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Tačiau jeigu vaikų mama (ar tėvas) specialistų įpareigojimų nepaiso – ir į teismą.

Tiesa, teismas negali priversti vaikaičių norėti bendrauti su seneliais. Juo labiau – jų pamilti. Be to, reikia pripažinti, kad vaikų nuomonei apie senelius didžiausią įtaką daro su jais gyvenantis asmuo. Vargu ar teismo ieškiniai paskatins anūkų mamą (arba tėvą) pagarbiau apie juos atsiliepti. Todėl patariama pirmiau ieškoti kompromiso kalbantis gražiuoju. Jei gyvenimas susiklostė taip, kad seneliai negali bendrauti ir matytis su anūkais, psichologai pataria rašyti jiems prisiminimų sąsiuvinį. Jame galima papasakoti apie save, savo gyvenimą, pomėgius, ką jaučiate vaikaičiui, kaip liūdite, neturėdami galimybės bendrauti. Saugokite šiuos užrašus. Ateis laikas, kai anūkai užaugs ir perskaitys. Kiekvienam žmogui žinoti savo kilmę, labai svarbu. Nors ir netiesiogiai, taip galėsite dalyvauti tolesniame gyvenime – nes be jūsų nebūtų ir jų.