AURELIJA ANANJEVAITĖ
Ilga pertrauka
įvyko po paskutinio mano įrašo blog‘e. Gali pasirodyti, kad ir pamiršau jį.
Tačiau nuolat prisimindavau ir blog‘ą, ir jus skaitytojai. Vis papildydavau idėjų sąrašėlį, kokiomis
mintimis ar patirtimis galėčiau su jumis pasidalinti.
Kaip galite
pastebėti, paskutinis įrašas padarytas birželio mėnesį ir ne veltui apie knygą „Berniukas
mergaičių tualete“. Toks įspūdis, kad šiuo įrašu norėjau pranešti, jog pradedu
kelionę į mokyklos gyvenimą. Taip ir buvo! Būtent birželį tapau „Renkuosi
mokyti!“ programos dalyve ir pradėjau įtemptą bei spalvingą pažintį su mokyklos
gyvenimu, mokytojo ir psichologo vieta mokykloje.
Per šiuos puse
metų teko susipažinti su etikos ir pilietiškumo pagrindų mokytojos, psichologės
bei auklėtojos vaidmenimis. Kitaip tariant, patyriau, ką reiškia būti mama,
drauge, mokytoja, patarėja, kolege ir t.t. Aišku, suprasti, kas po kiekvienu vaidmeniu
slypi, per pusmetį sudėtinga. Tačiau tikrai žinau, kad gyvenant kiekviename iš
šių vaidmenų, jausmai šokinėja kaip amerikietiškuose kalneliuose. Todėl
pasitaikydavo savaičių, kai neapkęsdavau tėvų, o be galo mylėdavau vaikus.
Būdavo, kad norėdavosi nematyti nei vieno vaiko, bet jausdavau pagarbą
kolegoms. O būdavo, kad jausdavausi visiškai viena vidury lauko ir nežinodavau,
kur dėtis.
Tačiau,
pailsėjusi ir atšventusi didžiąsias metų šventes, galiu pasakyti, kad dabar
niekur kitur savęs neįsivaizduoju. Esu savo vietoje! Ir šį kartą rašau,
norėdama pasidalinti, kas padėjo man pamilti mokyklą ir užsitarnauti vaikų
meilę.
Dalintis meile.
Taigi, jeigu
norime sulaukti meilės, pirmiausiai turime išmokti dalintis ja. O tai reiškia,
jog mokykloje turime išmokti dalintis tuo, ką turime. Jei pastebite, kad vaikai
pamokos metu neturi rašymo priemonės, nebijokite paskolinti savo rašymo
priemonės. Jei jiems trūksta lapų ar eilinį kartą neatsinešė sąsiuvinio, būkite
pasiruošę savų lapelių. Gali būti, kad jie taip aptings ir nebesirūpins patys
savo priemonėmis. Bet gali būti, jog supras, kad kitą kartą reikią pasirūpinti
savo priemonėmis. Žinau vieną, kad jie pasijaus pastebėti ir svarbūs.
Kitas svarbus
meilės įrodymas vaikams – maistas. Jei per pamokas pasidalinate skanumynais ar
leidžiate užkąsti, jie tai tikrai įvertins. Tuo metu galite pajusti ir didžiulį
perversmą pamokoje, kurį teko patirti ir man. Pirmos pamokos metu vienas
aštuntokas pareiškė: „Ilgiau nei du mėnesius su mūsų klase neištversite!”. O
dabar būtent jis kiekvieną pamoką nepamiršta pavaišinti savo skanumynais. Ir
tai aš laikau meilės įrodymu.
Nuoširdžia priimti jų komplimentus ir kritiką.
Aišku,
kiekvienam iš jūsų gali pasirodyti, kad tokiu būdu šis aštuntokas mane bando
papirkti. Taip pat gali pasirodyti ir išgirdus komplimentą iš paauglio. Ir taip
vaikai gali elgtis, jei pastebės, kad nepriimame jų komplimentų nuoširdžiai.
Man pačiai sunku priimti jų komplimentus ir kritiką. Tokie komplimentai kaip „Mokytojai,
jūs šiandien labai gražiai atrodote.“, „Ši suknelė jums tinka.“ ar „Jūsų nauja
šukuosena.“, visada versdavo susimąstyti: „Ko jie šį kartą norės iš manęs?“. Ir
pasirodo, kad jie norėdavo tik šypsenos ir nuoširdaus „ačiū“.
To paties
nuoširdaus „ačiū“ jie tikisi išsakę kritiką. Nors čia ir dar sunkiau kovoti su
savo jausmais, nes išgirdus, kaip kritikuojamas pristatymas, parinktas filmas
ar parengtas žaidimas - metodika, viduje visada galima išgirsti balsą: „Jie ir
vėl bando mane išmušti iš vėžių.“, „Jie nori mane įskaudinti“. Tačiau greičiausiai
jie nori būti išgirsti ir jausti, kad jų nuomonė pamokoje ir svarbi. Todėl
nuolat mokausi pasakyti „ačiū“ tiek išgirdusi komplimentą, tiek kritiką.
Mokėti išklausyti ir išgirsti juos.
O tuo pačiu,
mokausi klausytis ir išgirsti – nes tai didžiausias menas, kuri turi įvaldyti
kiekvienas mokytojas. Kažkaip apie tai nenoriu daug rašyti ir taip prirašyta.
Tik jei įdomu, siūlau perskaityti Elaine Mazlish, Adele Faber „Kaip kalbėti su
vaikais, kad jie klausyti ir kaip klausyti, kad vaikai klausytų“. O aš pati
laikaus nuomonės, kad pamokose mokytojas turėtų kuo mažiau pasakoti ir kuo
daugiau klausinėti. Kitaip tarianti, prisiminti Sokrato mokymo metodą. Manau,
kad būtent klausinėjimas ir padeda vaikams suprasti, kaip mokytis ir kodėl
svarbu mokytis. Nors tuo pačiu reikalauja ir daugiau pastangų tiek iš mokytojo,
tiek iš mokinio.
Mokyti ne tik dalyko, bet ir suteikti patirties.
Svarbu
prisiminti, kad mokykla nėra vien tam, kad egzaminams paruoštų. Pirmiausiai,
mokykla suteikia patirties, kuri gali praversti kiekviename žingsnyje. Vaikams
(o kartais ir suaugusiems) svarbu parodyti, kad tai, kas vyksta jų gyvenime –
vyksta ne dėl priežasties. Kiekviena patirtis padeda geriau save pažinti. Jei
pamokos metu sugebėsime išgirsti vaikų kritiką: „Neįdomi tema“, „Nuobodus
filmas“, „Atgyvenęs muziejus“, „Įgrisę pristatymai“ ir priimti ją, pasakydami: „Dabar
ir jūs, ir aš žinau, kas jums nepatinka. Kitaip nebūčiau sužinojęs.“, tokiu
būdu vaikus mokysime nebijoti eksperimentuoti ir klysti. Ir tuo pačiu jie atras, kad
kiekviena patirtis yra svarbi.
Atvirai dalintis savo jausmais ir mintimis.
Pagaliau,
priėjau prie vieno svarbiausio dalyko – mokiniai nori mokytis ne tik iš savo
patirties, bet ir iš suaugusiųjų. Todėl jie nori girdėti, kaip mokytojas atrodė
jų amžiaus, ką jis patyrė, ką nuveikė, su kuo bendravo ir pan. Tai įrodo ir jų
pačių žodžiai, ką norėtumėt išmokti pamokų metu, visada atsiras nors vienas, kuris
paprašys ką nors papasakoti apie save. Tokiu būdu jie nori priartėti prie
mokytojo ir nori žinoti, kad tai, ką jie šiuo metu išgyvena yra visiškai
normalu. Ir tai puikiai iliustruoja vienos šeštokės klausimas, kai kalbėjome
apie paauglystę: „Vadinasi, normalu, kad aš greitai pavargstu ir man kartais
norisi tingėti?“. Taip, tai normalu, nes paauglystėje kūnas stipriai keičiasi, o
pokyčiai išvargina. Gal ir mes nebijokime pasikeisti ir pabūti atviresniais
atsiprašydami, padėkodami ir drauge su vaikais nusijuokdami?
Pabaigoje,
pripažinsiu, tikrai nesu tobula mokytoja ir iki tokios labai toli. Turiu daug
ko išmokti, sužinoti ir patirti. Bet viena žinau, kad man rūpi kiekvienas
vaikas klasėje ir su kiekvieno mane palaikančio žmogaus parama galiu nors
truputį priartėti, kad tiek mokytojai, tiek mokiniai, tiek tėvai pradėtų
didžiuotis MOKYTOJAIS. Nes patikėkit manimi, tikrai yra dėl ko juo mylėti ir
gerbti.
P.S. Nors
šiame įraše viskas apie mokyklą, apie mokytojus ir mokinius, tačiau tikiu, kad
kiekvienas galite pasisemti žinių, kurie pravers bendraujant su artimaisiais.
P.P.S. Šį
įrašas gal ir gavosi labai pozityvus, bet tikiuosi perteikti visokių patirčių
iš mokyklos gyvenimo. O taip pat laukit įspūdžių iš Vietnamo ;)
žymės: Edukacinė psichologija