AURELIJA ANANJEVAITĖ
„Šokis padeda man būti disciplinuotu ir susikaupusiu.“ – taip
savo patirtį šokių salėjė apibūdino Pat, filmo „Optimisto istorija“ („Silver
Lining Playbook“) pagrindinis herojus. Filme pasakojama apie vaikiną Pat, kuris daugiau nei puse metų gydėsi bipolinį sutrikimą.
Grįžęs namo, jis sutinka merginą Tiffany, kuri jį įtikina ryžtis avantiūrai –
išmokti šokti ir sudalyvauti šokių konkurse. Mokymasis šokti padeda Pat
pasikesti ir iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmą. Todėl ir atrodo, kad šį filmą
geriausiai apibūdina frazė: „Kai nebėra kur
kristi, belieka kilti aukštyn“. Ir šalia to, man nori paklausti: ar šokis gali
padėti kilt aukštyn?
Kažkodėl iš karto norisi sakyti: „Taip!”. Juk šokdami,
jaučiamės pakylėti ir atgiję. Tuo metu dar kartą išgyvename džiaugsmą ir
nerūpestingumą, kurį patirdavome vaikystėje.
Ir jau vien dėl to tampa gera. Be to, šokdami mes galime ekperipimentuoti
su judesiais ir atrasti naujas savo kūno galimybes. Tuo metu mes iš naujo
pažįstame ir kuriame save. Kiekviena kartą savyje atrandame vis naujus jausmus
ir savybes. Ir žingsnis po žingsnio tampame tuo, kas iš tiesų esame. O kai
pajaučiame, jog šokyje mes esame priimami tokie, kokie esame, pradedame sau
leisti būti savimi ir mylėti save.
Tada jau niekas nebegali mūsų priversti prisitaikyti,
periimti kitų įpročių ar pasižymėti kito stiliumi. Tuo metu mes sau leidžiame
daryti tai, ko labiausiai norime. O labiausiai mes norime išgyventi džiaugsmą
ir pilnatvę. Ir visai mes galime išgyventi būdami drauge su kitais. Juk mes
tarpusavyje stipriai susiję ir kiekvienas mūsų veiksmas turi įtakos
aplinkiniams. O šokio metu mes tai galime suvokti ir įsisąmoninti. Šokyje pradedame
vertinti santykius, kurie mus skatina augti ir dalintis.
Atrodo, kad šokyje mes išgyvename mažąjį gyvenimą, kuriame
mes atrandame ir išbandome save. Šokyje mes suprantame, kuo svarbūs aplinkiniai
ir santykiai su jais. Tačiau ir čia tikriausiai nereiktų užsižaisti. Juk ko per
daug, tas nesveika. Tad šoki verta vartoti su saiku. Jei jau išbandome naujus
judesius, nepersistenkime, nes vėliau ir traumų galit sulaukti. Ir su vienu
žingsneliu ar figūra per ilgai neužsižaiskime, nes pradės darytis nuobodu.
Prisiminkime, jog šokis – vienas iš būdų kilt aukštyn, o gyvenimas susideda iš
daugybės įvairiausių smulkmenų. Verta prisiminti ir kitas. O šokį prisiminkime
tada, kai būsim pamiršę savo kūną ir norėsime jį išgirsti bei pamaloninti.
P.S. Filmą „Optimisto istorija“ verta pažiūrėti
tiems, kurie mėgsta filmus su dramos prieskoniais ir laimingomis pabaigomis.
žymės: Kinas namuose
