Būti čia ir dabar: Knygų iššūkis 2013: Chesterfield "Laiškai sūnui"

Šią knygą gavau dovanų per savo gimtadienį (t.y beveik prieš metus), bet vis nesiryždavau jos skaityti, nes jis man atrodė sunki ir reikalaujanti laiko ir dėmesio. O iš tiesų, ji skaitėsi daug lengviau nei tikėjausi. Aišku, knyga be jokio siužeto ir kartais pareikalaudavo didesnio susikaupimo. Bet tai, jog atsivertusi knygą rasdavau vis kažkokį perliuką (sentenciją, metaforą ar palyginimą), kurį būtų verta apmąstyti ir užsirašyti, vis skatindavo toliau skaityti.

Chesterfild „Laiškai sūnui“ – knyga, kurioje sudėta apie puse šimto laiškų, kurie buvo parašyti XVIII a. viduryje. Laiškai skirti nesantuokiniam sūnui. Tokiu būdu Chesterfield‘as siekė auklėti, mokyti ir lavinti savo sūnų. Taigi, laiškuose daug kalbama apie tai, kaip jaunuolis turėtų elgtis įvairiuose aukštuomenės susibūrimuose, planuoti savo dieną, kaip bendrauti su vyresniais žmonėmis, kaip elgtis su moterimis ir kaip padaryti kuo geresnį įspūdį aplinkiniams. Visa tai Chesterfild‘as aprašo dalindamasis savo patirtimi ir naudodamas įvairias metaforas, palyginimus. Tas didžiausią įspūdį ir sudaro. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie išsimokslinimą, jis rašo: „Niekada nepasirodyk išmintingesnis ar labiau mokytas už žmones, tarp kurių esi. Laikyk savo mokytumą kaip laikrodį – vidinėje kišenėje; netrauk jo ir neversk mušti valandų vien tam, kad pasirodytum jį turįs. Jeigu tavęs paklaus, kiek valandų, pasakyk, bet neskelbk laiko kas valandą ir niekieno neprašomas, lyg būtum naktinis sargas.“

Būtent tokie palyginimai ir manieringa kalba leidžia suprasti, kad skaitau knygą, kuri buvo parašyta beveik prieš tris šimtus metų. Nes kartais susidarydavo įspūdis, jos skaitau populiariosios psichologijos (ar patarimų) knygą, kur gausu įvairiausių patarimų, kaip planuoti laiką, kaip suteikti grįžtamąjį ryšį, kaip taupyti ir kaip patikti žmonėms. Patarimą: „Dienos laiko užteks viskam, jeigu vienu metu būsi užsiėmęs tik kuo nors vienu, o kita vertus, ir per metus nieko nenuveiksi, jei dirbsi kelis darbus iš karto.“, tikriausiai, galima rasti bet kuriame laiko valdymo vadove. Ir tai nėra blogai, tik parodo, kad kai kurios gyvenimo tiesos yra universalios ir gali būti pritaikomos amžių amžiais. O mes, tikriausiai, nesugebame pasimokyti iš svetimų klaidų?

Šiais laiškais Chesterfield ir bandė mokyti sūnų ištaisyti tėvo klaidas. Gal ir netiesiogiai, bet kartais jausdavosi, kad tėvas nori savo sūnų padaryti tokį, kokį įsivaizduoja, kokį nori matyti. Ir tai skaitant keldavo susierzinimą. Tuo pačiu stebėjausi, ar tikrai sūnus laikosi to, ką tėvas pataria. Ir pasigilinus į Chesterfield‘o biografiją paaiškėjo, kad ne. Sūnus jam laiškuose dažnai melavo ir nebuvo toks, kokį norėjo matyti tėvas.

Todėl tėvai ir mamos (gal net seneliai ir močiutės?) iš šios knygos gali pasimokyti ne tik, kaip planuoti laiką ar biudžetą, bet ir kas svarbu bendraujant su vaikais. Pirmiausiai, manau, kad laiškai (emailai ar maži rašteliai) gali padėti tėvams ir vaikams suartėti, perduoti patirtį ir atrasti naujų bendravimo džiaugsmų. Tuo pačiu tėvai gali suprasti, kad vaikai niekados nebus tokie, kokie jie norėtų, kad būtų. O geriausi santykiai su vaikais bus tada, kai leis būti vaikui tokiu, koks jis yra. Tai nereiškia, kad tėvai nebeturi auklėti, nustatinėti namų taisyklių ir sakyti, kaip vaikui elgtis dera. Bet šalia to, jie turėtų domėtis, kaip vaikui sekasi, kuo vaikas domisi ir atsižvelgti į jo nuomonę. Tikriausiai, tik tokiu būdu šeimoje galės augti asmenybės, kurios vėliau atras sritis, kuriose save realizuos. O tėvai galės ta asmenybe didžiuotis.

Apibendrinant, galiu pasakyti, kad tai įdomi knyga, kurioje galima iš arčiau pažinti to meto anglų elitą, susipažinti, kokie gali būti tėvo ir sūnaus santykiai. Šią knygą verta skaityti tiems, kurie mėgsta užsirašinėti įvairias citatas, nes jų čia daug. Verta ir tiems, kuriems įdomi istorija ar domina pati Anglija (Didžioji Britanija). Tačiau tie, kurie nori pasimėgauti knygoje slypinčiais siužeto vingiais, gali praeiti šią knygą.